Jau anksčiau esu bandęs į atskirus postus surinkti ir trumpai apžvelgti savaitės ar mėnesio naujienas, blog postus ar PR skiedalus. Tokia apžvalga manau leidžia geriau pajusti scenos pulsą, o ir periodinis nuorodų apsikeitimas tarp blogerių turi pliusų – taip atskirų blogų skaitytojai lengviau suseka kas ką rašo, ir tie postai gauna daugiau dėmesio. Štai ką užmačiau per paskutines kelias savaites:

Viena iš (praėjusios žiemos) naujienų – Būtautų dvaro bock’as Madona.

• LT blogeriai daugiausia mėgsta pasyvesnį dalyvavimą, rašydami alaus apžvalgas. Bene produktyviausi čia du: Modestas, aprėpęs įdomiausią metų naujieną – Dundulio IPA, taip pat Vilkmergės proginį, Leičių Baltų, Vasaknų dvaro, Kalnapilio Grand Select; bei Pingvi su savo gausią craft ir pramoninio alaus gamą aprėpusiomis apžvalgomis 1 ir 2.
• Artėja alaus renginiai: Latvijos alaus festivalis (05.24), Amatų, muzikos ir alaus šventė Pakruojo dvaro parke (08.02) ir mūsų draugų iš Belgijos alaus entuziastų Bierpalieters organizuojamas vienas keisčiausių nišinių alaus festivalių – jau 22-asis spontaninės fermentacijos alaus savaitgalis Buggenhout, Belgijoje (05.25-26). Daugiau apie renginius – TAD kalendoriuje dešiniame blogo stulpelyje.
• Tyliai Kaune atsidarė nauja alaus vieta, pretenduojanti į sunkiausią pavadinimą - Alaus Kultūra & delicatessen ÖL (Laisvės al. 61). Apsilankyt atidaryme teko, ir nudžiugt aptikus ten eilę naujai įvežto, įdomaus amerikietiško craft alaus (kaip antai Lagunitas), tačiau visi pateikti buteliniai alūs buvo šilti… tikėjausi kad tai apsirikimas per skubėjimą, bet iš vėlesnių draugų atsiliepimų susidaro įspūdis kad būtent šilto alaus delikateso revoliuciją mums ant padėkliuko nori atnešti ši keista vieta…
• Kol Lietuvos importuotojai snaudžia arba volioja tik jiems suprantamas “revoliucijas”, padedami būtent Latvijos craft alaus importuotojų, tokių kaip ALEhouse ir Alus Salons, LT blogeriai pagaliau atranda ir pasaulinę craft alaus sceną – Beergeek.lt rašo apie savo trumpą vizitą Latvijon. Modestas parsivežė keletą amerikietiškųjų, tame tarpe Flying Dog ir Founders legendų, o PingviBeergeek - Lagunitas.
• Iš “Atviro alaus taurės” pakeitusi pavadinimą, Aludarių taurės 2013 pretendentus komisija vertins ir paskelbs nugalėtojus 2013 gegužės 11 d. Šiemet 21 stiliaus kategorijoje rungsis 75 pateikti egzemplioriai.
• Iš paskos paknopstom į vagoną bando šokti ir pramoniniai aludariai, štai ŠUA Utenos padalinys gegužės 17 skelbia… “nacionalinį alaus egzaminą” (sic!) Chaltūra pamokys kultūros?
• Gytis aprašė, kaip Džiuljeta Armonienė – mano galva bene vienintelė įdomi asmenybė visoje LT pramoninio alaus scenoje, pasirodo besekanti namudinių aludarių judesius ir per savo korporatyvinį blogą sutikusi pasidalinti ŠUA kvietinėmis mielėmis naminiams eksperimentams.
• Žiniasklaidoje istorijos apie tai, kaip po Galadausko ir Matulo suktinio kaimas nuo pigaus alaus pereina ant pigvynio ir apie mažųjų aludarių revoliuciją Lietuvoje.

Interneto purslai (scenos apžvalga) – 2013-05-06

Pastovūs skaitytojai gal prisimena čia Tim Web leidimu publikuotą jo tekstą “Kodėl alaus įmonės dydis svarbu.” Malonu, kad pagaliau Tikro alaus draugijos kvietimu jis apsilankė Lietuvoje, kur dvi dienas keliavome pas šiaurės Lietuvos aludarius ir turėjome galimybę išsamiai pabendrauti.

Dar kartą pristatysiu, kad Tim Webb yra šiuo metu įtakingiausias pasaulio ekspertas, autorius ir žurnalistas, dirbęs ir su legendinio alaus “medžiotojo” Michel Jackson draugas ir kolega; išleidęs eilę knygų (Lambikland, Good Beer Guide to …) alaus tema leidykloje Cogan & Mater Ltd, kurios vyr. redaktoriumi ir dirba, rašantis į specializuotus žurnalus, kaip Beer Advocate, All About Beer; šešerius metus buvo CAMRA valdybos narys, organizavo Great British Beer Festival; dažnai kviečiamas kaip pranešėjas reikšminguose alaus verslo renginiuose. Alaus pasaulyje Tim Webb yra poliarizuojanti figūra, nevengianti aštrių klausimų ir kvestionuojanti nusistovėjusius stabus ir temas, kad ir tokius kaip CAMRA  politika ar alaus pramonės tendencijos.

Svečias labiausiai norėjo suprasti, kas iš tiesų vyksta Lietuvoje ir ar tradicinio Lietuvos alaus amatas turi didesnę reikšmę pasaulio alaus kontekste. Per dvi dienas su svečiu lankėmės ir bendravome su senaisiais ir naujaisiais aludariais bei bravorais: J. Simonaičiu, V. Perevičiumi (Piniava), A. Udriene (Jovarų alus), V. Daujotu (Davra). Svečiui buvo įdomu ne tik susipažinti su aludarystės metodais, bet ir pajusti vietinę specifiką, temas, aludarių mastymą, alaus pramonės ir reguliavimų ypatumus. Vaikščiodami po Vilniaus ir Panevėžio barus, galėjome pažvelgti į sceną ir iš kitos baro pusės. 

Kelionės metu įdomiai diskutavome daugybe klausimų, buvau numatęs paimti ir interviu, tačiau apie tai prisiminiau tik paskutiniu momentu, jau riedant į išvykimo stotį. Tad ištraukiau telefoną ir įrašiau 20 min. mūsų pokalbio fragmentą, kurį transkribavau žemiau (kalba netaisyta):

Tikras alus: Šiek tiek įrašysiu mūsų pokalbio, tad įžangai grįžkime prie pradžių. Kaip atsiradote Lietuvoje?

Tim Webb: Viskas prasidėjo nuo gando, kurį prieš tris metus išgirdau Kopenhagos alaus festivalyje apie tai, kad Lietuvos šiaurėje yra įdomūs farmhouse beers. Aš norėjau ir bandžiau atvykti čia dar prieš išleisdamas World Atlas of Beer, kuris išėjo 2012 m. gale – o jis leidžiamas kas 4-5 metai. Norėjau ten patalpinti apie Lietuvą kažką daugiau nei tas gandas, tačiau tai nebuvo įmanoma, nes tuo metu buvo per daug keliavimo ir rašymo.

Pamenu, tada ir parašėte, prašydamas padėti suorganizuoti kelionę.

Taip, tuo metu bandžiau organizuoti kelionę per Lietuvą, Latviją, Estiją ir Suomiją. Viską norėjau atlikti per vieną savaitę, bet laiko pakako tik trims šalims, tad deja Lietuvą teko atidėti. Tada pradėjome dirbti prie kišeninio alaus gido, kuris išeis 2013 rugsėjį ir bus leidžiamas kasmet. Man pavyko susitarti su Martin Thibault, kuris čia lankėsi pernai. Jis parašė Lietuvos skyrių – ir tada aš pamaniau, kad tikrai turiu čia apsilankyti pats. Mane visada domino ką aš vadinu folk alumi – kurį vainikuoja lambic alus iš Belgijos, bet taip pat yra kitos rūšys, kurios išaugo kur nors pasaulyje, kur buvo ilgas izoliacijos periodas, ir kur žmonės tiesiog darė savo alų savo metodais.

Aš turėjau nuojautą, kad tas pats įvyko ir šiaurės Lietuvoje, tada nuvyko Martin’as ir [po to] galėjo paaiškinti daug dalykų. O kas yra labai įdomu – tai kaip ta folk tradicija eina pirmyn. Alus niekada nėra statiškas, jis nestovi vietoje. Pastarąsias dvi dienas aš bandžiau suprasti, kas unikalaus yra šioje Lietuvos tradicijoje. Vienas tokių dalykų – tai gamybos būdas, pavydžiui, apynių nuoviro naudojimas – apie tai niekur anksčiau negirdėjau. Taip pat aptikome keletą bravorų, kurie per kažką filtruoja misą – Aldonos [Udrienės] atveju, per apynius, arba kaip tas žmogus vakar (V. Perevičius iš Piniavos – Ramt.) – per aviečių stiebus ir raudonus dobilus. Ir aš manau – galbūt su manim nesutiksi – kad jis tokiu būdu “burtonizuoja” savo vandenį (burtonizacija – aludarystės metodas, kai vanduo praturtinamas sulfatais, siekiant išgauti išraiškingesnį apynių charakterį – Ramt.)  Būtų įdomu sužinoti, kas yra tuose aviečių stiebuose, bet pameni kaip jis pasakojo, kad dar senelis jį mokė, kad taip daro norėdamas išgauti minkštesnį ar kietesnį skonį (V. Perevičius minėjo savo tėvo ar senelio pamokymus, kaip suteikti alui “moteriško” – švelnesnio, ir “vyriško” – stipresnio, labiau išreikštų apynių, skonio – Ramt.) Manau kad jis tokiu būdu natūraliai burtonizuoja vandenį.

Hm.. netikėtas požiūrio kampas.

Taip, bet gali būti kad aš visiškai klystu. Taip pat [šeimos paveldėtos] mielės kai kuriuose alaus egzemplioriuose, atrodo kad kažkas tose mielėse daro įdomius dalykus su tuo alumi, nestandartinius dalykus. Vienintelis dalykas dėl kurio abejoju… aš suprantu greitos fermentacijos, labai šiltos fermentacijos, tradiciją (kai kurie senoviniai alūs taip išrauginami labai greitai – per 1-2 dienas – Ramt.) Nesu tikras, kad tai alui naudinga – suprantu, kodėl taip daroma, bet bendrai kalbant, greita fermentacija nėra geras dalykas alui. Galbūt čia reikalingas kažkoks kompromisas.

Tai turbūt tradicijos dalis, tačiau kiek man teko girdėti, “greitas alus” kartais buvo daromas netikėtomis progomis, per savaitę, ir po to greit suvartojamas – tuo tarpu planuojamoms  progoms būdavo daromas ir alus laikymui, ir brandinamas jis būdavo ilgai.

Būtų įdomu sužinoti, kiek greitos fermentacijos tradicijos dalis yra susijusi su bandymu išlaikyti gamybą šiek tiek paslaptyje sovietiniais metais, o taip pat – sumažinti kaštus, taupyti erdves, kai alų galima greit “prasukti”. Bet man patinka laidotuvių alaus idėja – tai akivaizdžiai nenuspėjamas įvykis, tuo tarpų vedybų alui, nenuspėjamumas keltų tam tikrus klausimus (juokiasi).

Taigi, manau kad čia visko pakanka, kad išvystyti tradiciją, kuri galėtų sėkmingai pasirodyti pasauliui. Ir aš galvojau apie lambikus – na gerai, lyginti su lambikais būtų neteisinga, nes jie kaip folk alus, pažengė tiek toli per paskutinius 20 metų. Praeis dar kažkiek laiko, kai tą patį bus galima pasakyti apie lietuvišką kaimišką alų. Artimesnis panašus pavyzdys galėtų būti Saison iš Belgijos ar Biere du garde iš šiaurės rytų Prancūzijos, kurie yra kitokie tų šalių alaus pavyzdžiai, ir nors jie ne tokie garsūs, tačiau tai visiškai legitimios vietinės variacijos.

Besilankydamas Niujorke, pastebėjau kad saison jau populiarus – save gerbiantis specializuotas alaus baras turi nors kelias amerikietiškas saison arba hibridines versijas.

Taip, nors nežinau ar amerikiečiai žino, kas yra saison, bet jie turi tas mielas mieles (juokiasi). Ir taip, tai yra tai, apie ką Lietuvos aludariai, darantys alų savo mielėmis, turėtų labai stipriai susirūpinti – išlaikykite tų mielių nuosavybę. Jos paplis po pasaulį, tačiau darykite tai už gerą – arba už sąžiningą – kainą, bet neleiskite kitiems žmonėms imituoti jūsų.

Manote, kad egzistuoja reali grėsmė, jog kas nors jas gali “pavogti” ir pavyzdžiui, užregistruoti savo vardu?

Iš tiesų nežinau, kaip veikia mielių nuosavybės teisės, tačiau žinau kad yra… viena iš amerikiečių tendencijų viską vadinti “stiliumi” trūkumų yra… Jie mano, kad alų tam tikru stiliumi tachniškai padaro mielės. Pavyzdžiui belgiškos mielės alų paverčia belgišku, nes jis įgyja pikantiško skonio. Tačiau belgai, norėdami alui suteikti pikantiškumo, į jį dėdavo prieskonius, o ne naudojo tam tikras mieles. Jei tokiu atveju sakoma, kad šiame aluje išgausite belgišką skonį, dėdami belgiškas mieles.. bet tai ne belgiškas skonis! Tai skonis, kurį amerikiečiai laiko belgišku (juokiasi). Aš be galo laukiu pasirodant, tarkime Arizonos alaus, kuris yra lietuviškas charakteriu – įdomu ką jie padarytų su juo.

Teko girdėti, kad viena amerikiečių darykla jau bando kombinuoti lietuviškas mieles – surinktas iš vieno šiaurės Lietuvos alaus butelio nuosėdų – su savo bravoro mielėmis, ir su jomis sukurti naują alų.

Na, aš jiems linkiu sėkmės tam tikra prasme, tačiau kita prasme aš tikiuosi, kad jiems nepavyks.

Tad manote, kad lietuviškas alus, kurį ragavote, yra pakankamai įdomus pasauliui?

Manyčiau, kad jis gali sukelti turistinį susidomėjimą. Tikiuosi, kad sukels pakankamai susidomėjimo užsienio ir ateities Lietuvos aludarių tarpe, kad jie pradėtų žiūrėti, kaip gali iš to padaryti užbaigtus pavyzdžius. Daugelis pasaulio alaus mėgėjų labai gerai žino apie gueuze ar oude kriek kokybę, ir kitų belgiškų lambic alų. Jei pažvelgsime kas buvo prieš 30-40 metų, kai kurie lambikai buvo gana menkaverčiai, daromi tokiais metodais, apie kokius niekas net nepagalvotų šiandien. Jaučiu, kad yra kažkas panašaus su kai kuriais Lietuvos kaimiškais alumis – jie turi išskirtinį charakterį, kurį sunku nusakyti, tačiau jaučiu, jog kai kurie jų gali būti padaryti geriau. Jiems reikia tam tikrų techninių – nenoriu sakyti pažangos, bet… techninio samoningumo. Kad žmonės imtų jį daryti labiau rafinuotu būdu, bet kad jis išliktų tradicinis skoniu. Jei tai atsitiktų, ir žmonės aiškiau matytų galvose, ką jie nori sukurti – tada šis alus turi labai įdomią ateitį. Nesakau, kad kiekviena šalis būtinai turi daryti savo nacionalinį alų, bet dėl to kad jūs buvote už geležinės sienos, ir jau kurį laiką visi kalbėjo tik apie čekišką alų, tad jau būtų įdomu, jei pradėtume kalbėti apie ką kito iš buvusio sovietinio bloko. Tą patį pasakyčiau skandinavijos ir kitų Baltijos šalių alaus atžvilgiu.

Visada yra alkis naujienoms ir naujiems atradimams.

Manau taip. Kai pradėjome kurti atlasą ir kišeninį gidą, žinai pasijunti beveik Napoleonu savo požiūriu į pasaulį. Pradedi kalbėti apie šalis tokiais žodžiais kaip “pradininkai”, “nusistovėjusios kultūros”; arba apie “naujas kultūras” – apie labai labai gerus imitatorius to, ką daro likęs pasaulis. Arba yra ir turinčios savo šimtamečius stilius, kuriuos dar reikia išvystyti. Ir nesvarbu apie kokias šalis kalbame, galima teigti tą patį. Taip kaip man patinka mintis, kad sahti iš Suomijos dabar pradės sektis kur kas geriau, taip norėčiau kad ir Estiški sahti tipo alūs (koduolu - Ramt.) būtų vis geresni. Latvijoje šiuo metu nematau tokio pat tradicijos lygio, tačiau vienas įdomių dalykų, kuriuos sužinojau šioje kelionėje, buvo tai, kad yra tam tikras persidengimo sluoksnis pietų Latvijoje, kur jie galbūt turėjo panašią tradiciją – būtų įdomu sužinoti, ar jie ten dar kažką daro, ar tai išmirė. Variacijos yra gerai. Tai turi potencialo ateičiai.

Esu tikras, kad lietuvių aludariai gamins IPA, porterius, Baltijos porterius, imperinius kažkieno stautus, ir visus kitus dalykus, kurie čia jau pradedami daryti, bet malonu turėti savo nacionalinį pėdsakąpirštų antspaudą. Aš anglas, ir mes turime tą apgailėtiną situaciją, kai turime statinėse brandintus (cask conditioned) “gyvus” elius, ir tai viskas apie ką kalbame, tuo tarpu mes esame šalis, kuri išrado stiprius stautus, porterį, IPA ir visokius kitus alus – mes juos sukūrėme, bet šiandien nebekalbame apie juos, o tarsi turime tą vieną rūšį alaus… tai kiek patetiška. Tad gerai turėti naują susidomėjimą alumi greta senos nusistovėjusios tradicijos, ir tada galima pradėti žaisti su ja. Nes alus nėra statiškas, jis visada juda.

Man patiko istorija apie vieną naują, gausiai apyniuotą britišką IPA, kur etiketėje jie juokiasi patys iš saves, maždaug “mes čia iš Amerikos importuojame savo pačių eksportą.”

(juokiasi) Yra kitas labai geras pavyzdys, bravoras Thornbridge, jų aludaris sukūrė mano manymu, archetipinį modernų anglišką IPA, pavadinimu Jaipur IPA – jie žaidė su juo, jie ištobulino jį. Tai britiško skonio IPA, ne amerikietiško skonio. Aš galiu įsivaizduoti, kad po 20 metų bus atskiras lietuviško IPA stilius, kuris neturi realios tradicijos kaip tokios, tačiau tai bus IPA, kuris turės kažką labai aiškiai lietuviško – gal kažką iš “kaimiško” stiliaus. Štai dar kas.. ar aš neklystu, ar Baltijos porterio tradicija nebuvo labai stipri Lietuvoje, skirtingai nuo pvz. Lenkijos?

Tai buvo pramoninės aludarystės sritis, kuri mažai atsispindi dabartinėje tradicijoje šiaurės Lietuvoje, pagrįstoje namine aludaryste.

Manau, kad globaliai, alus dabar yra geresnis, nei jis buvo prieš šimtą metų, tačiau jam dar liko tolimas kelias grįžti. Maždaug prieš šimtą metų alus ėmė prarasti pozicijas kaip būdingas gėrimo tipas, tuo tarpu XX amžius buvo vyno amžius, kai žmonės tolo nuo alaus link vyno. Dabar tai keičiasi, ir alus grįžta. Bet mes negalime nuspėti, neturiu menkiausio supratimo, koks bus tarkime, britiškas alus po 10 metų. Bet jis bus kitoks nei dabar.

. . .

Šioje vietoje teko pokalbį baigti. Dar keletas Tim Webb nuomonių, kuriuos prisimenu iš ankstesnių pokalbių:

• pasaulyje šiuo metu yra apie 5 mln. “ekstremalių” alaus entuziastų, kurie keliauja, medžioja alų ir juo labai domisi
• “craft beer” kelias yra vienpusis, tai yra, iš principo yra neįmanomas grįžimas prie ankstesnių laikų, kai megabravorų gaminami gėrimai dominavo rinką beveik 100%
• “craft beer” sektorius ilgalaikėje ateityje plėsis iki 25% visos alaus rinkos (2012 m. JAV šios rinkos dalis buvo 6.5% pagal kiekį, arba 10.2% pinigine išraiška pagal Brewers Association duomenis.)

Tim Webb: Lietuviška alaus tradicija įdomi pasauliui, bet ją reikia vystyti

Po žiemos migracijų ir laikinų hibernacijų (su gausiom degustacijom), atnaujiname srautą. Žiemą praleidome keisdami gyvenimo vietas, darbus ar net gyvenimo būdus. Alaus scena taip pat virė ir kunkuliavo – ir užsieniuose, ir mūsų užutekiuose. Bet apie viską iš eilės.

Pats gi šią žiemą su draugais ir artimaisiais praleidau Indonezijoje. Šio blogo skaitytojams gal bus įdomiau sužinoti, kad didžiausia musulmoniška šalis turi šiokią tokią alaus ir kitų įdomių fermentuotų gėrimų kultūrą. Alkoholio gamyba ir prekyba agresyviai reguliuojama vietinės musulmoniškos valdžios organų, o kad būtų gundomi tik turistai, alkoholio mokesčiai yra apie 300%, jie skaičiuojami nuo gėrimo tūrio (o ne nuo stiprumo), tad šio gėrimo kainos yra labai… vakarietiškos.

Nuobodi diena Balyje

Nenustebinsiu pasakęs, kad populiariausi – globalieji europiss stiliaus egzemplioriai, kurių net kankinamas neatskirtum nei tarpusavy, nei nuo vakarietiškų pavyzdžių. Nors ir keista, vienintelė padoresnė išimtis, skoniu labiau besiskirianti nuo gazuoto muiluoto vandens, yra būtent didžiausio gamintojo iš Heineken grupės alus -Bintang Bir Pilsner (4.8%). Jo nesunku rasti viso archipelago baruose ir parduotuvėse, bet nenustebkite, jei keletą butelių jums su medine, paties iš rasto išskobta valtele, pristatys nežinia iš kur išniręs kaimelio gyventojas prie pavyzdžiui, nežmoniškai nutolusios ir tik Komodo drakonų gyvenamos salos – tiesa už šį servisą ir tolimąjį tiekimą teks susimokėti dvigubai.

Šiek tiek įdomesnė diena Balyje

Tačiau malonus siurprizas laukia “tamsiojoje” šios scenos pusėje – kurią beveik išimtinai atstovauja Foreign/Export Stout stiliaus pavyzdžiai. Jie tiršti, juodi ir kartūs, puikiai tinkantys padžiuginti gomurį vėsesnę, liūties permerktą popietę. Mano favoritais tapo Anker Stout (5%, PT Delta bravoras priklausantis San Miguel), sausesnis Panther Stout (5%) bei subtiliai imbieru paskanintas Panther Ginseng Stout – abu iš Bali Hai bravoro.

Deja šio alaus neteko paragauti – tad ir nuotrauką teko pasiskolinti

Craft beer sceną Indonezijoje atstovauja vos pora bravorų, ir abi jos iš spalvinga ir tolerantiška hindu kultūra garsėjančios salos Balio. Tai Stark ir Storm, pirmasis neįsidėmėtinas, o antrasis pagal nuogirdas turėjo būti nuostabus (gal kam Irish Christmas Pudding Stout?), deja praktiškai neteko jo aptikti nė vienoje vietoje. Paskutinėmis žiniomis, jie turi rimtų problemų su licenzijavimo/valstybinėmis institucijomis: išvertus, tai matyt reiškia kad jie nesutinka mokėti kyšių.

Kaip teko suprasti, alaus gamyba Indonezijoje nėra paprastas verslas ir glūdi šešėlyje, gal net tamsesniame nei pas mus. Griežti musulmoniškų institucijų įvesti apribojimai lemia, kad naujos licenzijos nebeišduodamos, tad norėdamas atidaryti naują bravorą, turi “perpirkti” kokio uždaryto bravoro licenziją (tai taip pat įmanoima tik už kyšius).

Nepaprastai karštą popietę diskutuodami apie politiką su krikščioniško Tana Toraja (pietų Sulawesi) miestelio seniūnu ir laukų darbininkais, gaivinamės ką tik nuo medžių surinktu palmių vynu

Kol legali alaus gamyba apribota, klesti kartais kokybiškas, o kartais mirtinai pavojingas palmių arba ryžių distiliatas “arak” (vietiniai neįgudę skirti metilo nuo etilo), parduodamas turguose ar iš po prekystalio, neretai – kaip keisčiausių dalykų antpilas. Nenorėdami rizikuoti, daugiau ragavome fermentavimo produktus – 5% raudonų ryžių alus “brem” primena portą; mango, pitajos, salakpalmės, marakujos ir kitų vaisių vynai čia geresni už vietinių vynuogių vynus. Bene populiariausias, bet ir keisčiausias – palmių vynas (vietiniai pasakoja, kad jis bėga fermentuotas tiesiai iš nupjauto palmės žiedo) ne tik tinka atsigaivinti dienos darbų įkarštyje, bet sumaišius su ypatingu priedu – magišku durijaus vaisiumi – gali tapti bilietu į kitas dimensijas… arba į gastrošoką.

Tiek egzotikos, o tolesniuose postuose jau naujienos iš mums kultūriškai artimesnių kraštų.

Patikėkite, jūs nenorėtumėte sužinoti, ant ko užpiltas arakas Bejawa kaimelio (Flores salynas) arakinėje

Svaiginanti Indonezija

Su Juliumi Simonaičiu susipažinome ir susidraugavome, ieškodami aludario, išmanančio senąją aludarystę sambūriui “Sambariai 2012″. Ten besilankiusiems, teko garbė su juo susipažinti ir pabendrauti, bei malonumas paklausyti unikalių pasakojimų bei paragauti jo specialiai tai šventei padaryto naminio alaus – su paties augintais apyniais! Kada nors atversime video archyvus iš Sambarių, o šiandien – interviu, kurį paruošė mūsų draugijos narys ir kolega Simonas (jis buvo publikuotas ir šių metų “Kaziuko” laikraštyje – beje pirmieji Julių “atrado” ir kalbino dar prieš dešimtmetį norvegai, rinkę medžiagą knygai apie tradicinę šiaurės ir pabaltijo šalių aludarystę).

- – -

Ragavusiems Juliaus Simonaičio daryto alaus, teko iš nuostabos kraipyti galvą ir nejučiomis tarti pagyriamuosius žodžius alui ir suprantama – aludariui. Prisipažinsiu, teko ir pačiam Juliaus alutį ragaujant galva linksėti, geru žodžiu minavoti. Tokio alaus gardumo įkvėptas ir smalsumo genamas vykstu į Lietuvos Šiaurę, Pasvalio rajoną pakalbinti senojo aludario.

Julius Simonaitis – vienas iš nedaugelio likusių senųjų kaimo aludarių, kuriam aludarystės paslaptis patikėjo tėvas, garsėjęs apylinkėse geru miežiniu alumi. Visus rakandus, statines alui gaminti ir laikyti Julius paveldėjo iš tėvo. “Tėvukas, Juozas Simonaitis, visas savo bačkas ir kubilus sužymėjo. Būdamas kalvis pasidarė štampą, ir juo išdegino visus rakandus – žyme ‘J.S.’. Šios raidės tinka ir man.”

Senolis paveldėjo ne tik žinias, rakandus reikalingus alui daryti, bet ir pareigą. Julius atsako kad giminės šventėms nepritrūktų alaus: “kokia čia šventė be šnekučio, nebus gi pabendravimo”. Viena gražiausių ir didžiausių švenčių – giminės suvažiavimas, kuris rengiamas kiekvieną vasarą. Į šią šventę, gimtuosius Juliaus Kalneliškius suvažiuoja ratuoti anūkai, proanūkiai, marčios ir žentai – iš viso per 100 žmonių. “Tai jau tada alaus reikia daryti iš 2 centnerių – išeina apie 30 viedrų alaus. Padarau didesnį kiekį alaus ir žiūriu, kad to alaus nepritrūktų. Žinot, mūsų krašte ant stalo nieks šnapso nededa, vaišiname tik alumi.“

Deja, tradicija perimti alaus darymo žinias iš tėvų Lietuvoje nyksta. Juliaus sūnus namuose alaus nedaro. “Gal vietos namuose neturi, o gal ir nemoka”,- atvirauja senolis.

Julius mena laikus, kai kiekviename kieme alus buvo daromas, todėl savęs aludariu nevadina (vadina alaus meistrais – red. past.), o alaus darymo amatu nelaiko – “Kaime bemaž visi alaus darydavo, retas kuris nemokėdavo alaus pasidaryt. Jei kas neturėdavo rakandų alaus gamybai, tai skolindavosi. O paskolinę kubilus, labai žiūrėdavo, jog greit gražintų, kad neužlaikytų ir netyčia nepriraugintų.”

Net kaimynas žemaitis, atsikėlęs užkuromis iš Skaudvilės, pramoko iš aukštaičių alų daryt. Kviesdavosi kaimyną koštuvėms – ragaudavo jauną alų ir spręsdavo ar jau laikas į statines košt. “Jeigu alų per anksti sukoši, tai iš bačkos vienos putos eina, o gali ir bačkos dugną išpūst. Per vėlai – nebus spėkos, alus iš bačkos nebėgs.” Kada košt, nustatydavo pagal putą: jei putą samčiu pajudinus ji nebeužsitraukia – laikas košt.

Tarybiniai laikai labai sugadino kaimiško alaus įvaizdį. Pradėjo gaminti alų pardavimui. Sklido kalbos, kad tie špekuliantai (taip Julius Simonaitis vadina tuos, kurie daro alų pardavimui) ir rūpūžę dėl kartumo dėdavo ir šiferio dėl stiprumo, ar net dusto. 1949 -1960 m. smukus žemės ūkiui, kolūkiai neužaugindavo grūdinių kultūrų. Kiek kas sugebėdavo, pasiaugindavo miežių valdžios skirtuose 60 arų sklypuose.

Trūkstant grūdų, žmonės pradėjo gaminti cukrinių runkelių alų. Juliaus tėvai tais sunkiais laikais irgi darydavo tą cukrinį alų. “Burokus nuskusdavo, sutarkuodavo su grubia tarka. Masę pavirdavo ir presu spausdavo – nutekindavo saldų skystį.” Netgi darant alų iš cukrinių runkelių, skirtingų aludarių darytas alus skirdavosi savo skoniu. ”Vieni mažai nuvirdavo burokus – ir skonis ne tas.” Juliaus tėvukas, kad alus būtų geresnis, sveikesnis, tą išspaustą iš runkelių skystį kelis kartus nuvirindavo, putas nugraibydavo, dėdavo nemažai apynių. Tačiau su miežiniu alumi nepalyginsi, ne tas skonis, neputoja. O ir stiprus būdavo, kelių stiklinių užtekdavo ir vyrai griūdavo. Kiti net sakydavo, jog cukrinis alus “puola į akis” – apakti gali.

Šiandien jau mažai kas alaus begamina, vos keli apylinkėse, o geriančių gretos didėja. Juk gali nusipirkti, pilnos lentynos alaus parduotuvėse. Tačiau, Julius į parduotuvinio alaus pusę net nežiūri. “Nepatinka. Visai nesijaučia kartumo.” Pasikeitė požiūris ir į alaus vartojimą: “dabar va sėdi vyrai prie to alaus ir nori visą bačką išgert, o anksčiau, kad ir ūkininkas visada alaus turėdavo, bet talkose užtekdavo vieno rundalio alaus, ir visi eidavo toliau prie darbo – negerdavo, kad išgert bačką.”

Pats Julius Simonaitis daro alų 3 – 4 kartus per metus. Pirmas darymas Velykoms. Velykinio alaus lieka ir apynių karčių subedimo talkai. Aludaris augina per 100 karčių apynyną, kurį paveldėjo iš tėvuko. Subest kartis užtrunka, tad reikia kviestis talkininkus, o kokia talka be alaus. Antras padarymas vasarą – giminės šventei. Įprastai darydamas alų, daro pirmoką ir antroką, tačiau giminės šventei reikia daugiau alaus, o ir žmonės prašo, kad alus būtų silpnesnis, būtų malonus gert – tai padaro ir trečioko. Trečias padarymas – apynių raškymo talkai. Kai užderi apyniai, susirenka 6 seserys ir brolis su giminaičiais. Talkininkai priraško apie 10 kilogramų apynių, kuriuos Julius džiovina pastogėje – išdžiūvinęs, presuoja ir laiko kubile. Ketvirtas darymas – Kalėdoms. Šio alaus užtenka iki pavasario. “Alus vėsiai laikomas, gali stovėt ilgai” – pastebi aludaris.

Alaus skoniui daug įtakos turi vanduo. “Kitą sykį padarau alų pas seserį Joniškėlyje, bet alus gaunas skirtingas, net sūnus pastebi, kai nuvežu lauktuvėms jam į Vilnių. Kraipydamas galvą sako: “Nu Tet, čia jau ne tavo alus, ne tas šulinio vanduo”,- tvirtina Julius.

“Tai kaip gi išvirti gerą alų?” – bandau klausti senolio, bet šis mane pertraukia: “Alaus mūsų krašte niekas neverda. Alų daro. Alui daryti reikia gero vandens, nepagailėti apynių.” O kiek vėliau priduria: “dedu į rauginimo kubilą, medaus korius, alus nuo jo įgauna geresnio skonio.”

Julius Simonaitis pradeda dirsčiot į ant sienos tiksintį laikrodį. Deja, turime pokalbį baigti. Julius skuba į repeticiją, išsitraukęs, dainos žodžius, juos pasikartoja:

“Dirbam darbelį, šokam dainuojam
Turim alučio sočiai, mes nemeluojam.”

Julius Simonaitis, senojo alaus meistras (interviu)

Mūsų gero draugo Artūro M. naminis alus nukeliavo ant stalo net pas… J. Meką. “Good” – sakė jis paragavęs.

Anot Artūro, tai ekspermentinis alus, virtas iš J. Meko gimtinės – Biržų – salyklo bei laukinių lietuviškų apynių.

https://www.youtube.com/watch?v=ftgSRydIk-M

J. Mekas ragauja ir sako “good” naminiam alui

NYT fotografas ir maisto žurnalistas Rob Schoenbaum atvyksta į Lietuvą daryti reportažo apie lietuvišką tradicinį alų ir alaus turizmą, bei ieško išlikusių kaimo aludarių arba ūkininkų, tebedarančių alų namuose senoviniais rakandais. Vieną kitą jau pavyko rasti, tačiau nežinia ar su jais pavyks susitarti.

Gal jūsų tėvukas, dėdė, senelis vis dar daro? O gal šiaip tokį pažįstate? Ne tik žurnalistui, viso pasaulio skaitytojams, bet ir mums patiems būtų įdomu sužinoti.

Rašykite el. paštu tikrasalus@gmail.com arba tiesiai į komentarus.

Papildymas: reportažas nukeltas pavasariui, bet užklausimas tebegalioja.

Paieškomas kaimo aludaris New York Times reportažui

Aukštaitijos bravorai pirmieji pradėjo ant savo butelių publikuoti aludarių abrozdėlius. Smulkmena, bet malonu, kad neužmirštami žmonės, kasdien dirbantys prie mūsų mėgstamo alaus. Bando neatsilikti ir didieji – štai ŠUA bando gelbėti smunkančią reputaciją savo korporatyviniame bloge pristatydami galbūt vienintelį žinomą ir garbingą veidą – šauniosios aludarės Džiuljetos Armonienės. Nemanau, kad blogą rašo pati Džiuljeta – greičiausia už ją tai daro VR komanda, ką padarysi, nė vienas mūsų aludaris nėra rašytojas.

D. Armoninenė (dešinėje) su kitais JD Weatherspoon’s svečiais. Foto: JD Weatherspoon’s

Šiaip ar taip, prieš gerą mėnesį iš šio blogo sužinojome tikrai įdomią naujieną – ŠUA pasinaudodama matyt Carlsberginiais ryšiais, nusiuntė D. Armonienę į Shephard’s Neame bravorą, kur su jos pagalba buvo išvirta Baltijos lagerio elio versija – Baltijos Red Ale. Kitaip tariant, tas pats, tik šiek tiek modifikuotas receptas – kaip minima bloge, buvo “perkonfigūruota” salyklo bazė, panaudotas elio procesas bei mielės, ir galop, tradicinis ir Lietuvoje nežinomas cask conditioning brandinimas.

Shephard’s Neame yra šeimai tebepriklausantis bravoras Favershame, Kento grafystėje, save tituluojantis seniausiu britišku bravoru (įkurtas 1698 m). Prieš mėnesį Klaipėdos “Herkaus Kanto” pube ši darykla debiutavo kaip pirmasis tikras britiškas elis ant krano Lietuvoje nuo II pas. karo laikų – vietiniai mėgėjai galėjo paskanauti “Spitfire”. Vertinu šią daryklą, ir pats niekada neatsisakau progos nupūsti putą nuo pintos “Bishop’s Finger” (jo buteliais galima rasti ir mūsuose).

Baltijos Red Ale “Wezerspūnuose”. Foto: ŠUA

Baltijos Red Ale buvo virtas specialiai didžiausiam Anglijos aludžių tinklui JD Weatherspoons, kuris garsėja žemiausiomis kainomis ir kažkada buvo mėgtas Londone besilankančių lietuvaičių, tame tarpe ir TAD narių. Šiandien jis labiau populiarus turistų ir žemiausių pajamų sluoksnio publikos, bet tai jau kita istorija. Šiaip ar taip, su savo 870 alinių tinklu, tai tikrai plati platforma pasirodyti D. Britanijos publikai, kokios palinkėtume bet kuriam lietuviškam bravorui. Beje, skirtingai nei teigiama tame bloge, tai ne pirmas lietuviškas alus Weatherspoons – ŠUA patys ten kažkada ir debiutavo su savo “Baltu” kvietiniu.

5.5% ABV Batijos Red Ale pagal stiprumą ir salyklus pataikė į Strong Ale/ESB kategoriją, RateBeer įvertintas gan neblogai – net stipriu trejetu (3.13 iš 5), ir tai geriausias įvertinimas iš visų su ŠUA siejamų alaus pavadinimų (teisybės dėlei reikia pridurti, kad ne visi britiški eliai gauna ir tą patį trejetą). Tad norėtume pasveikinti recepto autorę ponią Džiuljetą, ir ne mažiau – Shepards Neame aludarius, pademonstravusius tikros meistrystės pamoką.

Manau, jei šiam alui būtų buvę pasirinkti ne Lietuvoje ypač mėgstami, patys pigiausi ir bene prasčiausių skoninių bei aromatinių charakteristikų (užtat labai “ekonomiški”) Magnum apyniai, šis alus būtų buvęs dar sėkmingesnis. Taip pat tikiu, kad jei D. Armonienės talentas nebūtų ribojamas technokratų vadybininkų, galbūt ragautume įdomesnio alaus ir iš didesnių daryklų. Bet palikime šias spėliones, ir palinkėkime tiek didiesiems, tiek mažiesiems Lietuvos bravorams daugiau bendradarbiauti, būti atviriems, ir mokytis, mokytis, mokytis – gal net ne tiek amato, kiek požiūrio. Žiū, gal tada nebereiks įrodinėti, kad aludarystė “nesuvaidinta”:)

Alaus veidai ir Baltijos Red Ale

Latvijos alaus entuziastai – lyg viena šeima, be kitų renginių, organizuoja dažnas keliones po įdomias su alaus kultūra susijusias vietas

Latvijos alaus entuziastų klubo atstovas Atis Rektinš iš Rygos entuziastingai pranešė, kad po Naujųjų planuoja įdomų alaus renginį – specializuotą mini alaus festivalį. Jis įvyks Rygoje sausio 26 d, truks tik vieną naktį AleHouse US “alaus bravore-restorane” (Lačplesa 12) – jau puikiai pažįstamame ir neretam Lietuvos alaus mėgėjui, važiuojančiam ten paragauti ar apsipirkti įdomiausio amerikietiško craft alaus iš džiuginančiai plataus asortimento. Beje, AleHouse jau turi ir pirmuosius savo pačių alaus egzempliorius – porterį ir stautą, kurie, tikėkimės taip pat išlauks festivalio (tiesa, kol Latvijos bravoras nebaigtas įrengti, šis alus verdamas vienoje madingiausių Olandijos mikro daryklų Brouwerij De Mollen).

Šis mini festivalis bus skirtas išskirtinai tamsaus ir stipraus alaus temai. Tai nebus vien “žiemos grielkos” (winter warmers) – dalyvaus visi tamsūs alūs, o šviesūs – tik tie, kurių stiprumas viršys 6.5%.

Be tamsaus ir stipraus, tačiau išimtinai craft alaus is žinomų nedidelių JAV ir Europos alaus daryklų, dalyvaus keletas Latvijos alaus daryklų, ir žinoma, Latvijos namudiniai aludariai. Alus bus parduodamas uz prieinamą kainą, tačiau mažais kiekiais (apie 200 ml stiklinaitėse), bus kompetetingi dalyvaujančių bravorų darbuotojai, bendrausiantys su lankytojais. Vietų skaičius ribotas, nes AleHouse talpina tik apie 150 žmonių, todel bus registracija – apie tai netrukus. Taip pat dalyvaus beveik visi latvių namudiniai aludariai, kai kurie jų specialiai šiam renginiui padarys atitinkamo alaus.

Atis ir kiti latvių entuziastai/-tės kviečia dalyvauti ir lietuvius. Bus nedidelis įėjimo mokestis, apie 15 lt (3 lvl) perkant iš anksto. Už šią kainą jau įskaičiuota keleto alaus rūšių degustacija. Jei bus likę laisvų vietų, ant durų bilietas kainuos 25 lt (5 lvl), tačiau organizatoriai yra užtikrinti, kad tokių vietu jei bus, tai mažai. Alaus darykloms mokesčio nebus, tačiau jų bus paprašyta parduoti vieną ar du kegus savo alaus AleHouse barui už nominalią kainą, kadangi tą alų baro darbuotojai pilstys/pardavinės renginio metu. Tas pats ir su namudiniu alumi – norintys pristatyti savo alų, turėtų nemokamai pateikti bent 15 litrų, tačiau jis nebus pardavinėjamas del suprantamų teisinių priežasčių (juo bus tik vaišinama). Kadangi renginys nekomercinis, namudiniams aludariams finansiškai nebus atsilyginama.

Renginio svetainė bus paleista viduryje gruodžio, panašiu metu bus pradėta prekiauti bilietais, tačiau norintys dalyvauti kaip aludariai arba užsisakyti bilietus iš anksto, galite jau dabar rašyti organizatoriams el. paštu: atis.rektins [at] gmail.com.

Sausį – žiemiško alaus mini festivalis Rygoje

Linas Sambariuose 2011. Foto: V. Laurinavičiaus

Šiemetinis renginys Sambariai 2012 taip mikliai prabėgo, kad nespėjome jo net dorai apžvelgti. Kam buvo įdomu, tie apsilankė, o kas nebuvo – tegul laižo išdžiūvusias lūpas, beklausydami Lino Čekanavičiaus pranešimo, skaityto Sambarių konferencinėje dalyje, įrašo.

Lino vietiniam alaus entuziastui pristatinėti nebereikia. Jis ir alaus medžiotojas, somelje, ekspertas, alaus konkursų teisėjas, kuris kratosi akademinio laipsnio ir mieliau demokratiškai ir emocingai kalba prie tauraus alaus bokalo. Nesenai jį konsultacijoms pasikvietė “Vilkmergės” darykla, pagaliau supratusi, kad įdomiam alui sukurti nepakanka vien technologų, vadybininkų ir reklamos. Be alaus, domisi viskiu ir vynu, rašo į “Vyno pasaulį”, o retkarčiais Tikro alaus draugijos bičiulio ir garbės svečio teisėmis – ir šiame internetiniame žurnale.

Tad kviečiame pasiklausyti aistringos, ugningos kalbos apie alaus erdvėse sklandančius pokyčių vėjus. Lai Lino žodžiai ir toliau liejasi laisvai, lyg spontaninė fermentacija!

Pranešime:

Alaus šmėkla blaškosi po Europą
The Wind of Change, trejomis kryptimis
Mikkeller, alaus žinovo skriaudikas
Pradėkime nuo simfonijos: Ekstremalieji IPA
Stilių kryžminimas
Kokie vokiečiai tebedaro kvietini alų vienuolynuose?
Vokiško alaus bėda ir šompanas
Kurioje šalyje šiandien labiausiai kunkuliuoja naujovės?
Birrificio Italiana ir brandinimo eksperimentai
Vagneris ant tavo liežuvio
Kur benužengti toliau?
Vyno snobo problema
Kodėl didieji Lietuvos alaus gamintojai niekada neprilygs nano-aludariams
Ką galima atrasti pokyčių vėjuose

Papildyta: pranešimo prezentacija (PowerPoint PPT)

*Atnaujinta* Sambariai 2012. S-failai I dalis – Lino Čekanavičiaus pranešimas (audio)

Specialiai „Tikram Alui“ iš Port Ellen, Šarūnas Karalius, www.viskiobaras.lt

Ne paslaptis, kad šiemet teko lankytis Škotijos Islay (lietuviškai dažniausiai verčiame Ailos) saloje vykusiame festivalyje „Islay Whisky & Music Festival“. Savo baro „W 1640“ bloge aprašiau įspūdžius iš šios dūminiu viskiu garsėjančio salos . Tačiau liko nepapasakota dar trečioji istorijos dalis – apie Islay elius…

Įvadas į škotiško elio istoriją – viržiai ir „alaus žmonos“

Šaltiniuose galime rasti, kad alaus gamyba Škotijoje prasidėjo maždaug prieš penkis – šešis tūkstančius metų. Bent taip jau tvirtina archoelogai, kasinėję Skara Brey neolitinėje gyvenvietėje Orknio salose. Kitaip sakant žmonės, naudojęsi akmeniniais įrankiais ir tik tik atradę mosavimo kirviu privalumus… jau sėkmingai virė  elį, tiesa tada gardintą kraujažole, anyžiais, kadagiais ir viržiais.

Šią „žolinę“ patirtį peremė ir keltų, ir piktų gentys. Kartaus ir stipraus viržinio alaus (kartais dar buvo naudojama mirta ir geltoni raibsto žiedai) tradicijas išsilaikė Škotijoje labai ilgai, net iki XVII amžiaus, kai jau visur Britanijos salose dominavo apyniai. XIX amžiaus pabaigoje jau viskas buvo baigta,  salyklo užmaišimo ir virimo su apyniais receptai nesiskyrė nuo likusio pasaulio. Tai tiek apie viržius.

Viduramžiais aludarystė čia vystėsi taip, kaip ir kitur – iš pradžių apie XI amžiuje reikalo ėmėsi vienuoliai. Alus buvo verdamas prie vienuolynų ir bažnyčių, šį kartą daugiausia su rozmarinu ir čiobreliais. Sakoma, kad vienuoliai  atrado labai gerą vandenį ir todėl pastatė Holirudo abatiją būtent toje gražioje vietoje Edinburge. O taip pat iškasė pirmąjį šulinį Danbaro miestelyje, kur dabar veikia garsi „Belhaven“ darykla.

Šiaip ar taip vienuoliai sėkmingai sukosi porą šimtų metų, kol iš jų aludarystės amato neperėmė moterys aludarės – broustaris (arba „alaus žmonos“). XVI amžiuje Škotijoje alų darė tik moterys. Vienas iš aiškinimų teigia, kad aludarystė tebuvo toks logiškas priedas prie kepyklos verslo. Tačiau daugelis jų buvo nevedusios  ir pačios laikė alines jūreiviams…  Tad išsigandus dėl moralės amžiaus pabaigoje moterims patarnauti smuklėje buvo uždrausta, nors daugelis jų liko dirbti aludarėms užkulisuose

IPA stiliaus pasaulinė sostinė ir „mažiukas sunkus“

Tuo pat metu Škotija jungėsi su Anglija, į šalį plūstelėjo protestantizmas ir kapitalizmo verslumo dvasia. Mažos alaus daryklos pradėjo daugintis kaip mielės, ypač todėl, kad Škotijoje buvo palankesni nei Anglijoje mokesčiai. Salyklui mokesčio išvis nebuvo. Škotai pradėjo alų vežti į Pietinę salos dalį ir net į Ameriką, kur tarp šviežiai imigravusių darbininkų ir šachtininkų jis iš raciono pradėjo išstumti kaubojišką viskį.  Pradėjo augti Škotijos miestai, tobulėjo technologijos, ir XVII amžiaus pabaigoje tokiame Glazge viena aludė teko jau 100 – 150 gyventojų. Pasakojama, kad miesto valdžia draudė pubų iškabas, nes jų gausa siaurose gatvėlėse užstodavo šviesą…

Aludės iškaba užstojo saulę

Kaip tik tuo metu išsivystė tradicinės Škotijai elio rūšys. Pirma iš jų, ta, kuri Amerikoje vadinama Scottish Ale, o gimtinėje Wee Heavy – tai iš esmės stiprus (pagal stiprumą –   kartais net miežių vyno konkurentas), saldokas alus, kuriame salyklas aiškiai dominuoja prieš brangius įvežamas apynius. Antras dalykas – dėka kieto Edinburgo vandens, čia susidarė sąlygos virti IPA – Indian Pale Ale, kuriam apynių jau negailėta. Alaus pramoninkai, tokie kaip Deuchar šeima, samdė alaus meistrus iš Anglijos, kooperavosi platinime su viskio darytojais, ir jau 1880 metais Edinburgas buvo neabejotina pasaulio IPA sostinė (kol jo neišstūmė lageris). Trečia alaus rūšis, vadinama Scots Light, buvo tik apie 3% stiprumo ir pigi, labiausiai mėgiama didžiųjų miestų darbininkų tam, kad „pasivyti“ (tai yra, užgerti) viskį.

Aišku, vėliau sekė visuotinė lagerizacija, kuri, sako, Škotijoje galutinai nugalėjo tik 60-aisiais ar net 70-aisiais. O neužilgo, kaip ir visoje Britanijoje, pradėjo veikti CAMRA, prasidėjo cask ale atgimimas ir kiti įdomūs dalykai. Neveltui ir „alaus pankai“, viena iš išradingiausių pasaulio alaus daryklų „BrewDog“ 2006 metais įsikūrė Fraseburgo žvejų miestelyje, netoli Aberdyno, būtent Škotijoje.

Saulėtoji Obano blondinė

Ne paslaptis, kad esu IPA stiliaus gerbėjas, tačiau šios išvykos metu, deja, beveik jo Škotijoje nesutikau. Su viena išimtimi… Prieš keliantis į Islay, nakvynei buvom stabtelėję nuostabiame vakarų Škotijos žvejų miestelyje, bei kurorte Obane. Ten teko ragauti ir vietinės alaus daryklos Oban Bay Brewery alaus. Verda jie ir visai lengvą, tiek stiprumo, tiek kvapnumo, bei skonio prasme „Kilt Lifter IPA“. Tikrai ne pats įspūdingiausias IPA, bet negalėčiau pasakyt, kad prastas. Mūsų ypatingo aptarimo sulaukė jų alaus etiketės su linksmais šaržais, o kelionės dalyvių favoritu tapo „Skinny Blonde“ elis, kurio stiprumas buvo tik 4,1%.

Na, o kitą dieną jau kėlėmės keltu į Jura ir Islay salas…

Pirmoji pažintis – jau kelte

Prieš lankydami kasmetinį viskio festivalį vykstantį Škotijos saloje Islay, esančioje Škotijos vakaruose, ruošėmės ir rinkome informaciją.  „Islay Whisky & Music Festival“ sutraukia kelis tūkstančius viskio mėgėjų iš viso pasaulio. Ir tai visai nenuostabu, nes ši tik 3,5 tūkst. gyventojų turinti sala yra net 8 viskio varyklų gimtinė ir ne atsitiktinai išskiriama į atskirą Škotijos viskio regioną.  Islay varyklų viskis pasižymi itin stipriu dūmų, bei durpių kvapu, kuris atsiranda salyklą džiovinant durpėmis. Alaus mylėtojai šioje vietoje, žinoma, pirmiausia turėtų prisiminti rauchen tipo alų, kurio gamybos technologija iki distiliacijos  praktiškai identiška.

Kadangi pats nesu abejingas ir alui, o ypač eliams ir biteriams, tad jau kuris laikas sekiau “Islay Ales” veiklą. Jie „Islay Whisky & Music“ festivaliui pradėjo ruoštis dar žiemos pabaigoje – tarsi būtų tokie patys dalyviai, kaip ir viskio daryklos. Atidarė naują parduotuvėlę, virė specialiai festivaliui skirtą alų, bei savo paskyroje „Facebook“  tarėsi su gerbėjais, kaip pavadinti vieną, ar kitą festivaliui verdamo alaus rūšį.

„Islay Ales“ interneto puslapis pristato ne tik daryklos emblemą su keltišku motyvu ir šūkį „Ales From The Island of Malts”. Ten gana nuodugniai aprašyta, kaip daryklą prieš aštuonis metus įkūrė trys draugai, kad alų mažomis partijomis (po 640 litrų) verda du kartus per savaitę, o toliau – ir daugiau detalių. „Facebooke“ buvo ir linksmos informacijos – kad salą neseniai supurtė žemės drebėjimas, kad festivaliui ruošia tris specialius virimus pavadintus X, XX ir XXX, iš kurių vienas bus brandinamas burbono statinėse. Kažkas dar užklausė, kada galima aplankyti daryklą, tai buvo atsakyta, kad svečių laukia nuo pusės vienuoliktos iki penktos popiet kasdien, t.y. nuo pirmadienio iki šeštadienio. Išeitų, kada dirba, tai visą laiką ir gali pravesti „turą po daryklą“.

Vis dėlto, vykdamas net neišsivaizdavau, kur reiks ieškoti šios daryklos alaus. Juk sala ne visai maža, o apsistoti planavome nedideliame miestelyje, esančiame kitoje salos dalyje, nei Bridgendo kaimas su alaus bravoru.

Idealūs škotiški pusryčiai Islay style

Tačiau pirmą Islay alaus butelį išvydau iškart įžengęs į keltą, kuris plukdė iš žemyninės Škotijos dalies į salą. Škotiški pusryčiai ir „Islay Ales Saligo Ale“ – kas gali būt geriau :)

Būti šalia vyresnio brolio

Islay sala nepasižymi išskirtinio grožio gamta, tad ją aplanko, arba nuošalių vietų mėgėjai, arba viskio mylėtojai. Tikri vietos gyventojai vadinami Ilaech (ailyč) – taip vadinami pačioje saloje gimę ir gyvenantys žmonės – dažnai būna žvejai ar susiję su jūra. Bet dar labiau – su viskiu.

Per daugiau nei savaitę trunkantį festivalį kiekvienai viskio varyklai yra skirta viena diena, pavadinta „Open Day“. Tą dieną jie organizuoja koncertus varyklos teritorijoje, kiekviena varykla paruošia specialų viskio leidimą, kuris išpilstomas tik kelių šimtų butelių tiražu, organizuoja vietinių menininkų mini muges, kviečiasi vietinio kulinarinio paveldo atstovus. Kažkaip su savo „Open Day“ įsiterpia ir „Islay Ales“ darykla.

Salų gyventojai labai šauniai palaiko vieni kitus. Tuo stebėtis turbūt ir nereikėtų. Juk jeigu žmonės keliauja du ir daugiau tūkstančių kilometrų aplankyti savo mėgstamų distilerijų, tad jie tikrai norės paragauti ir vietinio alaus. Kalbant apie Islay salą pasaulinėje turizmo spaudoje pirmiausia minimi viskiai. Žinoma alus, kaip giminingas gėrimas visada yra šalia. Norinčių parvežti alaus lauktuvėms irgi laukia į kartoninę dėžutę supakuota „Islay Ales“ butelių trijulė. Tad tai dar vienas traukos objektas.

Iš esmės visi stengiasi šioje nuošalioje saloje „būti“ šalia viskio. Tai kažkas irisų saldainius gamina su dūminiais viskiais, tai viskinius muilus pradeda virti.

Dar vienas susitikimas – viskio distilerijos kieme

„Islay Ales“ turėjo atskirą alaus palapinę net kelių alaus varyklų „Open day“ metu. Aš pats su jų repertuaru itin išsamiai susipažinau „Bruichladdich“ distilerijos dienos metu. Ir, teisybę pasakius, „Islay Ales“ tą dieną neprašovė pro šalį. Oras pasitaikė kaip niekad vasariškas ir netgi nebūdingas tiems kraštams – kepino saulė, o termometro stulpelis kopė link 30 Celsijaus. Suprantama, kad tokios dienos metu daug mieliau ragauja alų. Tiesa, palapinė turėjo tik dvi rūšis iš statinės, o visos kitos buvo tiekiamos buteliais.Vėliau, mačiau, „Facebook“ paskyroje jie gyrėsi, kad tądien išpilstė 4 angliškas alaus statines, tai yra per 600 litrų alaus.

Bruichladdich kiemelyje virė darbas

Šalia gėrimų, čia yra ir salos kulinarinis paveldas. Na, Kulinarinis Paveldas gal per skambiai pasakyta, bet maistas tikrai daro šiokį tokį įspūdį. Juk ne kasdieną pasitaiko proga gurkšnoti kokį nors „Lagavulin“ 16 metų viskį ir užsikąsti šviežiomis austrėmis ir ką tik sužvejotomis krevetėmis, ar šukutėmis.

Atsisveikinimui – pažintis pube

Miestelyje, kuriame mes apsistojome, yra tik du pubai. Man, žinoma, didžiulį įspūdį paliko pubų viskių korta, kur gali surasti itin retų ir itin mažais tiražais išleistų viskių. Bet, žinoma jie nori atvykėliams pasiūlyti ir Islay alaus. Tą ir daro. O jo konkurentai -   lageriai Britanijoje turbūt egzistuoja visur…

Iš „Islay Ales“ įsiminė mano jau minėtas „Saligo Ale“, kurio gamybai naudojami net trys salyklai įskaitant lagerio, anglišką šviesųjį (pale) ir kvietinį salyklą bei dedami „Golding“ ir „Bramling Cross“ apyniai. Tad skonis gan neįprastas, bet tikrai vasariškas. Galbūt karštas oras čia kaltas, o galbūt tai, kad tokio lengvo elio beveik neturime Lietuvoje, bet tikrai geru žodžiu miniu „Finlaggan Ale“. Visai lengvas, tik 3.7%, šiek tiek karstelėjęs ir su lengvu vos juntamu vaisiškumu. Toks alus tikrai gali tapti karštos vasaros favoritu.

Finalaganas greitai nuslydo gerkle žemyn

„Islay Ales“ alūs Ailos pubuose buvo išimtinai pateikiami tik buteliais. Ir tai nieks per daug nesivargino jo užsakyti daugiau, nes antrą dieną atėję į pubą iš vakar buvusių kelių (o ne visų!) Islay Ales alų radome tik vieną. Viskas turbūt labai paprasta. Sala tikrai maža, turistų joje būna tik 3-4 mėnesius per metus ir tai tikrai nėra šimtatūkstantinis srautas, kaip netoliese esančioje ir savo viskio varyklą taip pat turinčioje Arran saloje. Pastaroji išsiskiria itin gražia gamta. Tad “Islay Ales”, kurie rinkai tiekia tik nepasterizuotą alų – paprasčiausiai dar neturi pajėgumų ir net nežinau, ar ketina žengti į keginio alaus rinką. Jo užsisakyti teks tik buteliais, berods, jie turi ir platintoją Vokietijai.

Sláinte!

Keliaudamas per Škotiją, apie alų sužinai… ir iš kelio ženklų pakelėse  Teko matyti keletą kontinentėje dalyje, kviečiančių į nedideles, ekologines kaimelių alaus daryklas. Kur yra žmonės, ten reikės ir gero alaus. O štai nuošaliose Škotijos salose gyventojų, deja, mažėja. Tad nedidelės ir mažų aludarių galimybės. Turi šlietis arčiau turistinių, ar kitus srautus generuojančių vietovių.

Vis dėl to, jei 1764 Claidach Arrano saloje įkurta alaus darykla jau veikia jau per 250 metų, šalimais Ailoje jos jauniausioji sesė tegu ir šeštus metus, bet sukasi taip pat neblogai.

Visos nuotraukos autoriaus.

Ailos Eliai

Atnaujinimai – raudona spalva.

Vietoj atsiprašinėjimo dėl retai atnaujinamo blogo, pristatome apčiuopiamą rezultatą, ir (bent jau mums patiems) didelę naujieną! – naujausią mūsų pačių alų, kurį kartu su kolegomis aludariais išvirėme kontraktiniu pagrindu mažame bravore. Ką turiu omeny sakydamas “naujausią”? Visą mūsų išleisto alaus sarašą pažiūrėkite skyriuje “Mūsų alūs“.

Šis – sezoninis viržių alus, arba tiksliau, gruit elis. Man pačiam tai jau penktasketvirtas viržių alaus virimo sezonas (apie pirmąjį rašiau čia), ir visada laukiu to vasaros pabaigos meto, kai pamario pelkės ir pievos, kuriose mėgstu lankytis, pavirs violetine žydinčių viržių jūra, o šioji – pagaliau pataps kvepiančiu gėrimu mano bokale.

Norint išvirti gerą alų, reikia dar daugiau gero alaus

Bet sentimentus atmeskime, trumpai apie reikalą. Pirmiausia, tai bendras TAD ir aludarių grupės iš Vilniaus “Curva piscis” (lot. “kreivos žuvys”) kūrinys, virtas Tauros bravore Panevėžyje. Jam rinkome viržius skirtingose Lietuvos vietose – Dzūkijoje ir pamario pelkėse, tada suvežę į Panevėžį, pasiraitojome rankoves ir ėmėmės darbo. Prieš tai jau buvome suformulavę receptą, remdamiesi įvairiuose šaltiniuose atrasta informacija. Tikslas – leisti pasireikšti viržių aromatui ir skoniui, todėl apynių ir salyklų balansą bei mieles reikėjo parinkti taip, kad šie nedominuotų (receptą rasite čia).

1000 litrų virimą buvo lengviau suvaldyti, jis praėjo sklandžiai, juolab kad CP jau buvo šiame bravore eksperimentavę su MJR kaduginiu alumi, tad buvo lengviau izoliuoti netikėtumo faktorius. Ir štai, davus Viržiniui subręsti keturias savaites, ruošiame šį savo kūdikį pateikti jūsų teismui.

Kai kur jau net nuo šio ketvirtadienio (2012 spalio 25)  jo galėsite paragauti mums draugiškose alinėse, kurių sarašas bus atnaujinamas čia ir per Twitter/Facebook kanalus.

Lyg būtų maža rūpesčių, keturias statines alaus atskyrėme ir specialiai paruošėme – papildėme alaus ir dalies paliktų žiedų plikalu – taip išgaunant dar daugiau aromato! Deja, negalėjome jo pristatyti į visus miestus. Kur galėsite paragauti šio “spec. rezervo”, taip pat žemiau.

2012-11-19: Atnaujinimas – baruose šis alus baigėsi. Lapkričio 18 pasirodė buteliai – “Bambalynėje” Vilniuje ir “Špunkose” Klaipėdoje bei Panevėžyje.

• “Leičiai” – Stiklių g. 4, Vilnius - nuo spalio 25
• “Herkus Kantas” – Kepėjų g. 17, Klaipėda – nuo spalio 25 (spec. rezervas)
• “W1640” – Kurpių g. 29, Kaunas – nuo spalio 25 (spec. rezervas)
• “Tauros loftas” - Senamiesčio 29, Panevežys - nuo spalio 26
• “Akivarai” – Jakšto g. 5, Vilnius
• “Transilvanija“ – Mėsinių g. 3, Vilnius – nuo spalio 25
• “Marsas“ – Trakų g. 15, Vilnius - nuo spalio 25
• 400 vienetinių butelių – spec. alaus parduotuvėse - nuo lapkričio 18 – “Bambalynės” ir “Špunkos” parduotuvėse Vilniuje, Klaipėdoje, Panevėžyje.

Na ir pabaigai – trumpas “oficialus” šio alaus aprašymas, kurią bandysime sutalpinti į 400 limituotų butelių, atsirasiančių lapkritį specializuotose alaus parduotuvėse, nugarines etiketes. Beje, alus bus tik stikliniuose buteliuose, nes tikras alus ir kreivos žuvys plastiko nemėgsta.

- – -

Vos nepavėlavome prisirinkti žiedų Aukštumalos pelkėje – vorai ima tankinti tinklus maždaug ties viržių žydėjimo pabaiga. Foto: Aistės Dargužaitės

VIRŽINIS

sezoninis specialios technologijos alus (gruit elis)

Alk: 4.5% ABV
Sudėtis: salyklai – vokiškas miežinis, Munchen, Melanoidin, Carared ir kvietinis; viržių žiedai, apyniai, angliškos elio mielės.

Baro “medalis”. Dizainas: Aistė Dargužaitė

Viržis – rausvai žydintis augalas, plačiai paplitęs Lietuvos teritorijoje. Viržio žiedai išskiria kvapnų nektarą, kurį renka ne tik bitės, įvairūs vabzdžiai, bet ir… aludariai.

Viržių alus žinomas bent keletą tūkstantmečių – archeologai aptiko viržių pėdsakų vieno seniausių fermentuotų gėrimų inde, datuojamame 2000 m. prieš Kr.

Šis alus nuo senų senovės apipintas legendomis, minimas skandinavų sagose, škotų mite apie narsiuosius piktų žmones, kurių karalius paaukojo sūnaus ir savo gyvybę, idant išsaugotų svaigaus ir jiems galią teikusio viržių gėrimo paslaptį.

Vedami smalsumo ir noro suprasti nepaprastą viržių alaus skonį, remdamiesi išlikusių receptų aprašais, sumetę viržius, pačių surinktus skirtingose Lietuvos vietose, Tikro alaus draugija ir aludarių grupė Curva piscis sukūrė savą šio alaus versiją. Joje salyklas ir apyniai suderinti taip, kad neužgožtų subtilaus viržių aromato ir skonio.

“Viržinis”, mūsų pačių alus – alinėse ir parduotuvėse! (info atnaujinta)

Džiaugiamės draugais, kurie keliaudami po pasaulį, nepamiršta pasidalinti patirtais įspūdžiais. Vienas jų – virėjas Linas Kęsminas, dabar gyvenantis ir dirbantis Miunchene – siunčia mums ekspres-f0t0-telegramą iš garsiausios alaus šventės, primenančios Disneilendą suaugusiems.

Apie šventės istoriją nerašysiu, galima ir taip daug rasti internetinėse platybėse. Aprašysiu savo įspūdžius, nes pačiam buvo įdomu pamatyti, pajusti atmosferą ir pagaliau apsilankyti šventėje apie kurią daug ir plačiai girdėjau. Žmonės atskrenda net iš Naujosios Zelandijos, tai būtų gėda nepaskirti pusdienio, juo labiau kad jau esu Miunchene.

Jau išlipus iš lėktuvo, oro uoste krenta į akis vokietukai su bavariškais siuvinėtais odiniais šortais (Lederhosen), ilgom kojnėm ir liemenėm. Miestas taip pat pilnas žmonių, apsirėdžiusių tautiniais kostiumais, ar pasidabinusių kokia bavariška kostiumo detale. Nepratusiai akiai tokie aprėdai gan juokingai atrodo.

Personažai – lyg iš multikų ištraukti. Mieste jaučiasi, kad festivalis didelis – tai pasaulinio lygio įvykis alaus mėgėjams, kuriame per dvi savaites apsilankė beveik 7 milijonai lankytojų. Skaičius įspūdingas - šis renginys laikomas didžiausiu liaudies festivaliu (vok. Volksfest) pasaulyje.

Patiems bavarams matyt tai tiesiog gera proga atsipalaiduoti, taip sakant, iš visų didžiųjų raidžių. Teko skaityti spaudoje, kad kažkiek žmonių susipešė. Tačiau sužinojus nukentėjusių (dažniausiai nesunkiai) skaičių - apie 400, supranti kad skaičiai tikrai menki palyginus su ta mase žmonių, šurmuliuojančių, šlitinėjančių festivalio rajone.

Iš vietinių vokiečių prisiklausiau visokiausių Oktoberfest istorijų, tačiau tema daugmaž aiški: daug alaus, daug žmonių, mažai blaivaus proto… Alaus bokalai litriniai, sako žmonės išgeria po penkis ar daugiau, ir dauguma net namo pareina. Alus beje kiek stipresnis nei „standartinis” kasdienis – virš 6% alkoholio. Beje, šiemet kaina – 9 eurai už litrą.

Saulėta diena, kaip tik gera proga išlenkti bokalą alaus. Masės žmonių traukia link šventės vietos. Prieigose stovi greitosios, tvarkos prižiūrėtojai. Greitai tenka pastėbėti ir aktyvesnius šventės lankytojus, kurie tyso, su dievais šneka, ar šiaip stuporo ištikti sėdi ant šaligatvio ar asfalto. Kiti šlitinėja, dar kiti su vaikais, šeimomis bando prisijungti prie žmonių upės, tekančios į festivalį.

Publika labai marga ir smagiai nusiteikusi. Daug triukšmo, klyksmų iš atrakcijonų. Festivalis iš pirmo žvilgsnio labiau panašus į Disneilendą, ar kaip vienas bičulis išsireiškė, į alaus Love Parade. Kažkaip žiūrėtuose siužetuose ir pasakojimuose nelabai užsiminta apie šią alaus festivalio dalį, na gal ir aš ne į tai dėmesį kreipiau.

Neriu į šurmulį. Didelė aibė atrakcijonų, „sosiskų“, pigių niekučių, festivalio atribucijos. Alaus pavilijonų kolei kas nematau. Matosi tik didelė minia ir atrakcionai. Iriuosi per šį internacionalą ieškodamas alaus. Pro akis šmėžuoja iš bavariškų suknelių virstančios krūtys (tai – galingiausi arbatpinigių magentai), languoti marškiniai, odiniai šortukai, greitosios pagalbos neštuvai, karts nuo karto pralekiantys su sirenomis. Ir vėl visokiausi atrakcijonai.

Po ilgoko naršymo, pagaliau per minią prisiiriu prie dar tirštesnio žmonių sambūrio tiesiai priešais milžinišką alaus pavilijoną. Pasirodo ne tai lengva papulti į jo vidų. Ne aš vienas noriu išlenkti tą litrinį bokalą. Per pavilijono langus matosi, kad šventė nors jau ir priešpaskutinę dieną, bet vis dar pilnam įkarštyje. Žmonės svyra per langus, tostai, muzika, lėbavimas maksimaliu tempu. Norint papulti į ši chaosa tektų tikrai ilgokai pastovėti, darbuotis alkūnėmis, įsijausti panašiai kaip į spūstį tautiniuose troleibusuose, su visa tam priklausančia fauna. Tik ktūtų čia būtų gerokai daugiau :)

Arba galima užsirezervuoti vietą internetu ar telefonu iš anksto. Su linksma draugų kompanija tokia veikla būtų visai šaunu ir netgi pusdienį ar dieną smagu būtų padalyvauti tokioje “masovkėje”. Tačiau man vienam stumdytis tarp girtų vokiečių ir alaus turistų ilgai nesinorėjo, įspūdžių pakako ir taip.

Pasirinkau kitą alternatyvą – ramiai numinti iki Olympia parko, pasėdėti su Dinkel alaus buteliu ant iš po antro pasaulinio karo likusio miesto nuolaužų supilto kalnelio, ir pasigrožėti saulėtu, rudenejančiu Miunchenu ir tolumoje baltuojančiais bokštais greta Weihenstephan bravoro – sako, seniausio pasaulyje, verdančio alų nuo 1040 metų. Bet apie tai – kitą kartą.

Atvirutė iš Oktoberfest

2012 spalio 6 d. Vilniuje, VU Kairėnų botanikos sode Vilniuje įvyks jau antrasis alaus kultūros simpoziumas “Sambariai 2012“. Tai tradicinis, nekomercinis, ne pelno siekiantis renginys, organizuojamas Tikro alaus draugijos, atvirasalus.lt iniciatyvinės grupės, Dvaro meistrų ir VU Kairėnų botanikos sodo.

Šiemet simpoziumo tematika labiau orientuota į tradicijas – amatus susijusius su aludaryste, papročius, tautosaka, tačiau bus nepamiršta ir moderni aludarystė. Kaip ir pernai, renginio dalis bus konferencija , kurioje akademikai ir alaus ekspertai pateiks pranešimus alaus kultūros ir istorijos temomis.

Programa gali būti tikslinama, naujausia informacija bus paskelbta čia ir Atviro alaus puslapiuose. Atnaujinimai – raudona spalva. Preliminari programa:

• 12 val. Įžanginis žodis

Paskaitos Kairėnų dvaro muziejaus salėje (moderuoja Dr. D. Brandišauskas)

• 12.15-13 val. Dr. Žilvytis Šaknys (etnologas) – “Sambarių papročiai”
• 13-13.45 val. Dr. Dainius Razauskas (etnologas, mitologas, religijotyrininkas, rašytojas) – “Perkūnas ir Raugas”

Amatų kiemas ir pasibendravimai (pietūs Auloje arba atsineštiniai) - 14-18 val.

•  Dvaro meistrai – “Vilniaus puodžių cechas – uzbono kelias”, keramika
• Arvydas Kundrotas – “Bačkos gimimas,” bačkadirbystė
• Senosios kartos aludaris iš Pasvalio krašto Julius Simonaitis – “Tradicinio kaimiško alaus darymas “, aludarystė
• Algirdas Juškevičius, medžio drožėjas - kaušai, kuksai
• Odd Nicolaysen “Vingmyr” (Šiaurinė Norvegija) – “Senoji Skandinavijos aludarystė”, aludarystė

Paskaitos Kairėnų dvaro muziejaus salėje

• 16.00-17.00 val. Prof. Linas Čekanavičius (ekonomistas, alaus ekspertas) – “Alaus medžioklė”
• 17.00-17:30 val. istorikas Dr. Antanas Astrauskas, knygos “Per barzdą varvejo…” autorius
• 17.30-18.00 val. Dr. Jonas Mardosa (etnologas) – “Alaus barai sovietmečio miesto kultūroje”

Alaus dainos ir Sambarių vaišės

• 18-20 val. „Ugniavijas“ ir „Kovarnis“

Bus bačkorius, aludariai, puodžiai ir žinoma, alus

Taip pat bendrausime, diskutuosime, degustuosime, keisimės naujienomis bei rinksime labiausiai patikusį Sambarių alų. Oficialaus, didelio konkurso šiemet nusprendėme nedaryti, taip pabrėždami ne konkurencinį, o bendradarbiavimo ir bičiulystės aspektą aludarystėje.

Praktinė informacija

• Simpoziumo “Sambariai 2012″ metu skaitomos paskaitos ir Amatų kieme vykstantys renginiai nemokami visiems VU Botanikos sodo lankytojams. Į juos galėsite patekti nusipirkę VU Botanikos sodo lankymo bilietą (kaina – 7 litai). 
• Dalyvavimo simpoziumo vakarinėje programoje “Alaus dainos ir Sambarių vaišės ” kaina 13 litų, namų aludariams pristačiusiems alų vaišėms – 5 litai. Registracija į vakarinę simpoziumo dalį vyks renginio metu.
• Registracija el. paštu: sambariai@gmail.com - ji neprivaloma, tačiau pageidautina – užsiregistravusieji gaus vardines korteles ir “starter pack”.
• Maitinimas šiemet nebus organizuojamas, todėl įsimeskite kažką užkąsti. Veiks parke įsikūręs restoranas “Aula”.
• Turintys pasiūlymų ir idėjų renginiui, norintys kitaip prisidėti, taip pat kreipkitės el. paštu: sambariai@gmail.com.

Kairėnų botanikos sodo žemėlapis (spauskite ant jo didesniam vaizdui)

• Apie pernai metų Sambarius
• VU botanikos sodas – Kairėnuose

*Atnaujinta 10.01* – Alaus kultūros simpoziumas “Sambariai 2012” – spalio 6 d.

“Aukštaitijos bravorai” informuoja: Lietuviško alaus daryklų susivienijimas „Aukštaitijos bravorai“ sėkmingai plečia gyvo aukštaitiško alaus eksporto geografiją. Liepos mėnesį alus pradėtas eksportuoti į Angliją. Iki šiol aukštaitiškas alus buvo eksportuojamas į Latviją, Estiją, Lenkiją ir Rusiją.

„Vasarą pradėjome alaus eksportą į Angliją nedidelėmis partijomis, kadangi mūsų alus reikalauja specialių laikymo sąlygų, o ir galiojimo terminas nėra ilgas, privalome prisitaikyti prie produkto.“ – teigia UAB „Butautų dvaro bravoras“ pardavimų vadovas Saulius Dilys.- Džiaugiamės turėdami patikimus distributorius kupiškėnus, kurie įkūrę įmonę „Organic Beer“ Ltd užsiimantys lietuviško alaus importu ir platinimu Jungtinėje Karalystėje“.

„Pagrindiniai gyvo aukštaitiško alaus pirkėjai yra Anglijoje gyvenantys lietuviai, todėl siekiame, kad tokio alaus būtų galima įsigyti visose lietuviškose parduotuvėse. Išskirtinės išvaizdos stikliniuose alaus buteliuose išpilstytas alus nepalieka abejingų ir visko mačiusių anglų, todėl artimiausiu metu numatome sparčią alaus eksporto plėtrą“ – patirtimi dalinasi „Organic Beer“ Ltd direktorius Danas Rupšplaukis.

Per liepos mėnesį į Angliją išvežta per 5000 litrų gyvo alaus, o rugpjūtį jau dvigubai daugiau. Populiariausios eksportuojamos alaus rūšys: Taruškų alaus daryklos gaminamas „Kanapinis“ ir „Butautų dvaro bravoro“ šviesus alus.

 Apie Aukštaitijos bravorus

„Aukštaitijos bravorai“ vienija mažas Lietuviško alaus daryklas: „Butautų dvaro bravorą“, „Kupiškio bravorą“, „Kurklių bravorą“, „Taruškų bravorą“ ir „Miežiškių bravorą“.

Pagal spaudos pranešimą.

Aukštaitiškas alus eina į Angliją

Ruduo ant nosies, ir besiruošdami viržių ir apynių rinkimui, atgaiviname vasaros atostogų buvusį išėjųsį blogą smagia naujiena.

Kaip žadėjo, taip ir buvo – lietuviškas kaimo alus 2012 vasaros Beer Connoisseur numeryje pristatomas pagrindinė 7 puslapių tema – kaip geriausiai saugota ir įdomiausia Europos paslaptis. Netrukus šį straipsnį bus galima perskaityti ir Lietuvoje (kol kas su autoriumi tiksliname ar žurnalas neprieštarauja elektroninės kopijos platinimui), o nekantriausieji žemiau rasite nuorodas į straipsnio autoriaus blogo postų seriją apie jo įsimintiną kelionę praėjusį pavasarį.

For the English speakers – title tells it all, the issue is Summer edition (#11) of  2012. Below you’ll find links to French blog posts from the Lithuania trip and some more news from the feature author Martin Thibault.

Les Coureurs des Boires blog postai prancūzų kalba – bet pakenčiamai verčiamus Google Translate:

• 2012 rugs. 4 - Les pâturages brassicoles de la Lituanie – la région des lacs
• 2102 rugpj. 13 – Les pâturages brassicoles de la Lituanie – Biržai et les environs
• 2012 liepos 27 - Les pâturages brassicoles de la Lituanie – Pasvalys et les environs
• 2012  liepos 9 - Les pâturages brassicoles de la Lituanie – Pakruojis et les environs
• 2012 liepos 3 - Les pâturages brassicoles de la Lituanie – Vilnius, la capitale
• 2012 birželio 18 - Les pâturages brassicoles de la Lituanie – Terminologie
• 2012 birželio 12 - Les pâturages brassicoles de la Lituanie – Présentation
• 2012 rugsėjo 29 - Les pâturages brassicoles de la Lituanie – sur le chemin de Panevėžys
• 2012 spalio 14 - L’improbable histoire de levures qui n’existaient pas
• 2013 sausio 15 - Les pâturages brassicoles de la Lituanie – Panevėžys et conclusion

Another comment from the author of the feature, Martin T. Thibault:

You’ll be happy to know also that the Lithuanian beer scene is going to get covered in my next book too. It is not a travel book, but rather a book in which individual beer flavors are presented and their origins explained, with links to food pairing, etc.. There are Lithuanian brews used as examples here and there. Also, there is a section in which I link many of the beer world’s beer terms/styles based on their dominant flavors. Sviesus, Tamsus, Kaimiskas Alus, though not ‘beer styles’, are still explained and examples mentioned again. Basically, I found a way to integrate Lithuania before the following book which will include a more thorough section on Lithuania.

Finally, Tim Webb has asked me to write the Lithuanian section to his second edition of the World Atlas of Beer. The first edition is coming out this fall, but only says that Lithuania is ‘the great unexplored’, or something to that effect. The second edition will have better coverage, to say the least.

Beer Connoisseur: Top Secret – Lithuanian Farmhouse Brewing

Šį poleminį straipsnį rengėme ne vieną mėnesį, tai nėra kažkokio spontaniško nepasitenkinimo rezultatas. Tiesiog kas kurį laiką atrodo verta sustoti ir apgalvoti – o kaip gi visgi vystosi mūsų alaus vartojimo kultūra? Būtent kultūra, o ne gamyba ir ne prekyba. Ir čia „Tikram alui“ kilo toks poleminis klausimas – o kaip grybai dabar pridygusios pilstomo alaus parduotuvės – kur mus jos veda? Ar tik ne atgal į virtuvę ar „prie šašlykinės“, kaip prieš 20 metų?

Ne paslaptis, kad „Tikro alaus“ blogo įsikūrimo vienas iš įkvepimo šaltinių – tai tiesioginė patirtis iš Anglijos pubų ir Čekijos hospodų. Iš ten, kur prie pilnai įpilto ir perpilto alaus bokalo galima paskaityti spaudą (t.t. leidinį apie alų), pašnekėti su vietiniais ar su jais pažiūrėti sporto varžybas. Gal net išgirsti įdomaus muzikanto pasirodymą. Tai aš pavadinčiau alaus vartojimo kultūra. Nors ir šios pavyzdinės šalys turėjo problemų su pirmaujančių aludarių už marketinginius statomais kranais, dabar padėtis ir ten pasikeitė.

Lietuvos išskirtinumas – pilstomas alus išsinešimui?

Tuo tarpu pas mus alaus kultūros pasiekimas tampa vienas ir vyraujantis – pilstomo alaus prekyba išsinešimui. Tai rodoma netgi kaip pavyzdys Estijai. Tačiau ar alaus pilstyklių pagausėjimas ilgainiui netampa revoliucija, kuri nebeskatina alaus kultūros plėtros, o netgi veda į… tam tikrą jos degradaciją?

Vienas alaus pilstymo prekybos išsinešimui privalumas neabejotinas. Prieš kelis metus tai buvo proga pristatyti naują (ir šviežią) alų auditorijai, kuri jos niekada neras parduotuvių lentynose. Gyvas alus atkeliavo ir į patogesnes vietas, ir į naujus rajonus. Tai buvo ir didelis šansas vidutiniems ir mažiesiems aludariams, kurie ilgainiui nustojo skųstis akcizais – pardavimai buvo garantuoti.

Prekyba – dominuoja, kultūra – „kaip gaunasi, taip“

Tačiau ar ilgam alaus pilstyklės buvo orientuotos į alaus (ir giros) įvairovę? Daugelyje jų pagal visus ekonomikos dėsnius nusistovėjo pagrindinės, flagmaninės alaus rūšys. Joms ir skirtas pagrindinis dėmesys, o retesnės rūšys išparduodamos per įvairias akcijas ir išpardavimus. Ne vienam turbūt teko užtaikyti ir ant parūgusio retesnio alaus. Akcijos, kainos, prekyba – didesnių ar mažesnių pilstytojų interesas yra vienas (tai galite įsitikinti iš jų FB puslapių).

Teatras prasideda nuo rūbinės, o alaus prekybos parduotuvė – nuo pardavėjo. Su visa pagarba tiems keliems, kurie sugeba įdomiai papasakoti, pristatyti alų – panašu, kad pilstyklių šeimininkams alaus pardavėjų edukacija mažai rūpi. Prieš kelis metus gelbėjo magiškas žodis „jis gyvas“. Dabar gali susidurti ir su tokiais, kuriems alus visai nerūpi. O kam – alaus kainos ir informacija apie akcijas juk šviečia ekranuose?

Alaus išsinešimui parduotuvės neabejotinai sukūrė ir naujų darbo vietų, tačiau ką daryti jei parduotuvei ne taip gerai sekasi? Gerai jei šeimininkas domisi sultimis ir sula, bet daug kur jau kuriasi ir pilstomo alaus ir degtinės prekybos kombinacija. Užkandžių pasiūla irgi kontraversiška – arba aukščiausios kokybės ir brangumo džiovintos gerybės, arba ta kretiniška rusva perdžiūvusi duona su česnako miltais plastmasiniuose stiklainiuose, tikrai daranti gėdą mūsų šaliai (skirtingai nei gera juoda duona). Na, dar čipsai…

Ar tikrai skiriasi nuo didžiųjų ydų?

Dar viena neabejotina mūsų alaus kultūros scenos yda – tai plastmasinio butelio kultas. Mediniai bokalai juk – tik iškabose. Lygiai taip kaip alaus gėrimų gamintojai, lygiai taip pat ir pilstyklių savininkai pripažino jų jėgą. O kur jos atsiduria? Pabuvojusios virtuvėje, dalies sąmoningų piliečių gal ir išmetamos į geltoną konteinerį. Kitos – ten pat, kaip ir kiti bambaliai – pakelėje, paežerėje. Teko girdėti pasakojimų, kad pas mus į plastmasinę tarą alaus pripiltį prašo net alaus restoranuose!

Informacinė alaus pilstymo parduotuvių aplinka irgi kelia abejonių. Jei prieš kelis metus buvo puošiamasi „nuo Šnekučio nusižiūrėtomis“ prieškarinėmis nuotraukomis ir karikatūromis, dabar daugiau dėmesio skiriama kainai eksponuoti. Kai kur gali rasti informacinių bukletų, kurių pasakos mažai skiriasi nuo stambių gamintojų – viena kooperatyvų laikais įsikūrusi darykla demonstruoja esą naudojamas senąsias bačkas, kitur neseniai atstatytas dvaras porina apie „pagal išsaugotą receptūrą“ neva dabar verdamą alų. Net padėkliukų daug kur nerasi – o kam, juk virtuvėje niekas alaus neperpila.

Vienintelė išeitis – „pigiau“ ir į gamtą?

Alaus pilstyklių plėtra pastaraisiais metais buvo stulbinama, ir artimiausiu atveju jų laukia aštri kova (tai rodo jau pradėti virti „private label“ pilstyklių alūs). Plėtros aukso amžius jau praeina. Ar praeis ir pilstyklių mada? Vienas jų privalumas išliks neabejotinas – alus (bent jau ta, greičiausiai „vaikštanti“, rūšis) išliks šviežias. Tačiau ar perėjus prie „taupos“ kainų, pelno marža leis uždirbti? Ir – kadangi mes kalbame apie kultūrą – ar apie mus kaimynai pasakos kaip apie šalį, kur žmonės perka alų plastiko butelyje ir geria jį namie?

Kad kritika nebūtų tuščia, norėtųsi pasiūlyti išeitį. Mažiausių, mažųjų ir visų kitų aludarių asociacijos jau dabar turėtų galvoti, kaip konvertuoti geriausias pilstykles į mažas aludes. Kaip į jas investuoti. Tokias, kurios galėtų konkuruoti dienos pietų rinkoje, teikdamos šviežius vietinius produktus. Tokius, kuriose rodytų sporto varžybas (apmokestindama sporto kanalus, „Viasat“ suteikė čia puikią progą, kuria niekas nesinaudoja). Kur gal vyktų pub quizai ar šiaip normalus socialus bendravimas prie saikingo vieno kito bokalo.

Tada gal vėl Lietuva grįš iš savo būstų virtuvių į miestietišką gyvenimą. Nes dabar, panašu, labiau patraukėme į bakūžes, nešini plastmasiniais buteliais.

Alaus pilstyklės: žingsnis į priekį, į šoną, o gal atgal?

Jau žinomi rezultatai pirmą kart organizuojamos Atviro alaus taurės konkurse. Jame konkuravo per 60 egzempliorių skirtingų namudinių aludarių alaus (pirmojoje Sambarių taurėje pernai jų buvo tik per 30), 18-oje kategorijų. Pirmasis etapas, kuriame buvo 15 daugiausia balų surinkusių, įvyko prieš savaitę, o ryt paaiškės ir prizininkai. Apie rezultatus pranešime iškart gavę informaciją.

Šie medaliai atiteks: Runcei, GiN ir Žydriui

Ką tik gavome rezultatus!

Geriausio Atviro Alaus Taurės 2012 alaus rinkimai, bendra 8 teisėjų balų suma:

1. Runce — 204 tšk.*(25,50) — Kreminis elis amarillo kalifornia
2. GiN — 204 tšk.(25,50) — IPA Gedimino pilies 90 min IPA
3. Žydrius — 201 tšk.(25,13) — Juodasis alus(Schwarzbier) Gruodžio žaibs (Noir)
4. Švyturys — 199 tšk.(24,88) — Saldusis stautas Vienas namuose
5. Gytis — 198 tšk.(24,75) — Oktoberfest/Marzen gnb Marzen
6. Artis — 197 tšk.(24,63) — Belgiškas ypatingasis elis StellaB
7. Žydrius — 191 tšk.(23,88) — Alus su prieskoniais,… Čili sporteris
8. Konung — 183 tšk.(22,88) — Amerikietiškas stautas Cristoforo Colombo
9. (9-10) Kartus — 170 tšk.(21,25) — Stiprusis porteris Starling
10. (9-10) Artis — 170 tšk.(21,25) — Juodasis alus(Schwarzbier) Galaxy defender
11. (11-12) Golfasveža — 169(21,13) tšk. — Alus su prieskoniais, … Kasdienis 4
12. (11-12) Gytis — 169 tšk.(21,13) — Bohemijos pilzneris Jezus tarp daktarų (aka Pilzneris Pupkevičiui)
13. Alugeris — 167 tšk.(20,88) — Amerikietiškas rudasis elis konkurselis pompurselis
14. Evaldas — 159 tšk.(19,88) — Šviesusis elis Aurora
15. Runce — 155 tšk.(19,38) — Kalifornijos paprastasis alus california II

* Nugalėtojui išaiškinti prireikė papildomo teisėjų balsavimo. 5 balsais prieš 3 nugalėtoju tapo Runces kreminis elis. Daugiau informacijos čia.

Sveikinimai nugalėtojams ir visiems dalyviams!

Taurės gamybą sponsoriavo ir renginį pinigais parėmė “Savas alus”. Teisėjų tarpe dalyvavo Linas Čekanavičius, Anna ir Phil Carmody (US/UK).

- – -

Šią dalį buvau parašęs prieš sužinodamas Atviro alaus taurės rezultatus, ir nors būtų geriau  atskiri postai, nusprendžiau nebekeisti.

Apie kitą jau senai praėjusį konkursą, World Beer Cup 2012, turbūt neliko negirdėjusių. Pirmieji blogosferoje statistiką šauniai pateikė pingvi.com, rekomenduojame paskaityti. Visų kategorijų tarpe dominavo JAV alūs (75% visų apdovanojimų), ir tai nestebina, turint omeny koks “craft” alaus bumas ten sprogo per pastarąją dekadą (visas sarašas čia). Lietuviai irgi neliko nepastebėti, tiesa tik vienoje kategorijoje iš 95 – Švyturio Extra ir Tauro Tradicinis paėmė pirmas dvi vietas Dortmunder/Octoberfest kategorijoje. Su kuo sveikiname abi daryklas – šie rezultatai rodo, kad ir didžiosios daryklos gali sukurti gerą produktą.

Kaip čia dabar vėl pagyrėme didžiuosius aludarius? Ir kaip paaiškinti šiuos rezultatus, turint omeny ryškų nusivylimą šių daryklų produkcija Lietuvoje? Neskubant prie supaprastinimų, pateiksiu keletą samprotavimų.

Pirmiausia, mes patys skeptiškai vertiname daugelį pseudo apdovanojimų, kuriuose dalyvauja tik stambesnio verslo atstovai ir kurie išties yra daugiau grupinės saves pagyrimo iniciatyvos (kaip antai Superior Taste Award, kur alus vertinamas greta aromatizuotos arbatos ir gazuoto vandens, žr. čia). Norime nuraminti, kad WBC toks nėra – pirmiausia, šį konkursą įkūrė Charlie Papazian, Aludarių Asociacijos prezidentas, vienas didžiausių šiandieninių aludarystės entuziastas ir autoritetų, puikiai pažįstamas iš savo knygų ir veiklos ir Lietuvos alaus entuziastams. Degustacijos vyksta aklai, o alaus egzemplioriai imami ne tiesiai iš daryklų, o iš pardavimo taškų JAV. Patikslinimas: alų konkursui siunčia daryklos, todėl siunčiamas egzempliorius gali būti, o gali ir nebūti, panašus į tai, ką darykla pateikia plačiajai vartojimo rinkai.

Pastarasis aspektas visgi gali būti svarbus. Ne paslaptis, kad ŠUA premium ir eksporto rūšis verda mažais kiekiais Klaipėdoje (Klaipėdos regionui atitenka ir dalis šio alaus), tuo tarpu didžioji dalis Lietuvos aprūpinama visai kitos –  Utenos daryklos – produkcija. Iš pastarųjų naujienų apie naujas investicijas į Klaipėdo daryklos išpilstymo įrenginius aišku, kad  ŠUA atsisako savo planų perkelti daugiau gamybos į Uteną – matomai gamybos perkėlimas nepasiteisino keliais frontais – tiek kokybiniu, tiek įvaizdžio prasme (ko verta vien profsąjungos “išjungimo” skandalas). Šiaip ar taip, tai gali reikšti, kad tiek ŠUA, tiek K-T grupių atveju Lietuvoje ragaujame kitos kokybės produkciją, nei eksportuojamoji.

Yra ir subtilesnis niuansas, susijęs su mąstymo paradoksu. Didžiųjų daryklų dominavimas, vis prastėjantis jų viešas įvaizdis, ne-premium produkcijos gausa (Blindos ir alkoholio bombos) mūsų galvose sukuria automatinę sąsają, kad viskas, ką daro šios daryklos, yra blogai. Čia nepadeda ir tai, kad šios daryklos, kopijuodamos viena kitą, gamina tik keletą labai panašių rūšių.

Grįžtant prie WBA ir “geriausio pasaulyje” pompos, pagaliau pateiksime svarbiausią dalyką vertinant –  t.y. kontekstą. WBC dalyvavo 39 šios kategorijos pavyzdžiai, tačiau vien Beer Advocate suindeksuota ne mažiau 983 alaus egzempliorių šioje kombinuotoje kategorijoje (Ratebeer konkretaus skaičiaus nepateikia, bet galima tikėtis bent dvigubai daugiau). Žinoma, neįimanoma būtų konkurse išragauti net ir dešimtadalio, visgi įdomu, kokiais kriterijais atrenkami konkursantai WBC.

Tiek šiandienai pamąstymų, linkime vadovautis sveiku protu ir savo pačių galva bei skonio receptoriais, o mažosioms darykloms – pasimokyti iš stambiųjų, kaip sėkmingai pasinaudoti tiek mažais tiek dideliais laimėjimais.

Alaus apdovanojimų lietus (Atviro alaus taurė ir World Beer Cup)

Per kelis mėnesius susikaupusių visokių naujienų ir nuotrupų balastui atsikratyti, kaip ir anksčiau, bandau suvesti trumpą apžvalgą.

• Kauno alaus Kvietinis –  sezono naujiena, logiškas žingsnis, ypač turint omeny kad lietuviško kvietinio alaus rinka Lietuvoje dar turi nemažai erdvės – iki šiol joje žinomesni buvo tik ŠUA ir Gubernijos gaminiai, nors bandymų būta ir iš Bravarijos, Širvėnos bei Vilniaus alaus. Kauniškis debiutantas nenusileidžia minėtiesiems (man asmeniškai turi panašumų su Švyturio Baltu), jame – gausi angliarūgštė, balta greit sėdanti puta, sausas kūnas ir citrusinis (šiek tiek greifurtinis?) lengvas aromatas bei toks pat ryškus ir gaivus skonis, be kita ko matomai įtakotas ir kilmingų vokiškų apynių. TAD įvertinome kaip pavykusį produktą ir sveikiname atvykus į mūsų bokalus šiai vasarai. Modestas brūkštelėjo apie jį pirmas.
• Jau kovą Vasaknų dvaro bravore ragavome jų naują eksperimentą – elį, teko girdėti, kad jo jau galima rasti kai kuriose “Alyno” parduotuvėse, o galbūt ir kitose pardavimo vietose, minimose bravoro puslapyje. Paskutinėmis naujienomis, Vasaknai jau dirba ties, ir turėtų netrukus nudžiuginti dar vienu, ypač tamsiu eliu.
• Nesenai oficialiai įregistruota asociacija “Atviras alaus”, artimai susijusi su to paties pavadinimo socialiniu web klubu atvirasalus.lt . Asociacija vienys aludarystės entuziastus, pirmiausia – namudinius aludarius. Tai jau trečias alaus kultūros klubas Lietuvoje ir savo veiklą jis pradeda Atviro alaus taure -namudinio alaus konkursu, vyksiančiu gegužės mėnesio pabaigoje (registracija jau baigta). Bus daugiau.
• Reikia pasidžiaugti judesiais ir Lietuvos pakraščiuose – praėjusį savaitgalį įvyko Rokiškio krašto aludarių klubo “Sėlis” steigiamasis susirinkimas
• Tuo tarpu keletas mūsų draugijos narių ruošiasi jau antram Tour de Bier žygiui dviračiais. Pernai dviračiais keliavome virti alaus į Žemaitiją, o šiemet iš Biržų bus keliaujama į Latvijos aludarystės renginį Blome, Vidžemėje. Norintys prisijungti – skambinkite Sauliui tel. 868600737Atšaukta.
• Dar vienas alus, iki šiol neminėtas TA puslapiuose – Iki Ūkio alus, verdamas novatoriškomis naujienomis vis nustebinančiame Kupiškio bravore ir randamas minėtuose supermarketuose “Gurmanų” šaldytuvuose. Gražioje pakuotėje, belgiško alaus butelyje, laikomas  alus yra tipiško Aukštaitijos bravorų tamsiesiems balanso, skoniu labiausiai primena galbūt Kupiškio “Šventinį” – tačiau bravoro atstovai patikino, kad tai kitas, atskiras receptas. Pirmasis šį alų apžvelgė Regis.
• Alaus medžioklė Lietuvoje – Marks&Spencer pardutouvė Vilniuje turi įdomų pasirinkimą elių, tame tarpe du gerus IPA ir netgi Londono Meantime Porter; Beer Barrel – pilstomo London Porter, ir daugiau įdomesnių naujienų – tame tarpe Duchy Organic Ruby Ale ir Fullers Black Cab Stout. Tuo tarpu naujame Vilniaus meksikietiškame restorane “Sofa di Pancho” (Visų šventųjų g.) vieninteliame rasite tris meksikietiško craft alaus egzempliorius 0.33 l buteliukuose – Minerva pilsner, pale ale ir net imperial stout! Regis dar aptiko čekiško Zatec Vilniuje, Meat Lovers Pub’e.

Mekskietiško alaus laimikis

Kas gero lietuviškoje blogosferoje?

• Ponasniekas siūlo netikėtą užkandį – troškintus apynių ūglius, Pingvi bando derinti Dargužių ūkininkų sūrius su alumi, tuo tarpu Erstiklis siūlo būdą paprastai išsirūkyti žuvį. “Žaidimų aikštelė” (tai tos pačios merginos, išleidusios mūsų jau apžvelgtą alaus užkandžių knygą) savo bloge siūlo receptą – prie alaus užkąsti aštriais riešutais (via Regis).
• Kitame poste Ponasniekas ieško galvos skausmo priežasčių pramoniniame aluje.
• Pingvi apžvelgia Estijos alaus scenos padėtį ir apžvelgia keletą naujų lietuviškų alų – tame tarpe į kvailiausią pavadinimą pretenduojantį Miežiškių “Pyyp”. Apie šį alų savo stiliumi (“lengvas, su prieskoniu”) brūkšteli ir Modestas.

Trumpos naujienos – 2012 gegužė

Vilniuje sėkmingosios “Bambalynės” savininkai netoli parduotuvės nesenai atidarė restoraną-alinę pavadinimu “Liečiai” ”Leičiai” (Stiklių g.). Joje – tradiciniai lietuviški patiekalai, ir keletas rūšių pilstomo lietuviško alaus iš Šaurės bravorų. Rodos, koncepte nieko ypatingo, tačiau šeimininkai žadėjo ekskliuzyvines alaus rūšis, todėl einu patikrinti.

Tik užėjus, kas patraukia dėmesį, tai alaus baras. Tiksliau, ant baro išrikiuotos keturios alaus rankenos-”pompos”, kurias iki šiol teko matyti tik “Real Ale” pubuose D. Britanijoje. Ten jomis išpilstomi išimtinai eliai, ir tai yra nepamainomas britiško elio cask conditioning (specialaus brandinimo statinėse), atributas. Toks alus atvežamas į pubus dar nesubrendęs, vėsiame pubo rūsyje (apie 13 C – tipiškos elio vartojimo temperatūros) baigia bręsti, tada bačka specialiai paruošiama, o vietoje angliarūgštės, rankinės pompos pagalba alus patenka į pintą.

“Leičių”pilstomo alaus meniu taip pat daug žadantis – greta Butautų dvaro čia “Leičių” šviesus ir tamsus,  ”Baltas” – rašoma, su šiek tiek ruginio salyklo, “Ąžuolinis” – brandintas 180 dienų.

Pastarasis skamba viliojančiai, tad užsakau iškart du – sau ir draugui. Bokalas šiltas, išvaizda tai tiesiog tamsus rudas alus, aromate vyraujantys nebūdingi kvapai nežada nieko gero. Ragauju – deja taip, viršų ima šlapio kartono skonis, kuris akivaizdus ir ypač jaučiasi, nes alus kaip minėjau, šiltas. Iš namudinės aludarystės patirties šiuos pašalinius skonius priskiriu akivaizdžam brokui, todėl nustembu iš barmeno sužinojęs, kad tiek jam, tiek daugeliui klientų šis alus yra skaniausias. Pasitikslinu – ar senai ši bačka “pakinkyta”, esu patikinamas, kad visai nesenai. Gal kam toks alus ir tinka, bet aš grąžinu bokalą ir paprašau “Liečių” tamsiojo.

Matau, kad šis pilamas iš bokšto su dviem kranais, ateina bokale šaltas ir su nedidele putele. Alus tirštas, juodas, ragauju – kitas reikalas! Atpažįstu Trakiškių/Miežiškių Velykinio porterį. Puiku – šis alus nors ir turi tiršto saldumo, tačiau jis gana kompleksiškas ir skanus. Po šio užsisakau ir “Leičių šviesaus”, jis taip pat vėsus, bet čia lyg ir nieko ypatingo, bazinis skonis ir labai, labai sausa pabaiga, traukianti liežuvį.

Užmetu akį už baro, pamatau I.O. Boiko kegą, ir taip sužinau kas yra “Baltas”. Taip pat matau, kad tie gražieji kranai-pompos prijungti ne prie rūsio, ne prie šaldytuvo (išskyrus abu “Leičių” alus), o tiesiai prie statinių po baru. Taip, alus pilstomas be svetimos angliarūgštės, tai pliusas, bet deja, jis pateikiamas šiltas, o tai didžiulis minusas.

Kiek anksčiau teko bendrati su “Bambalynės” savininkais, jie atrodo tikri alaus entuziastai ir besidomintys tuo, kuo prekiauja. Ten jaučiasi ir šeimininko buvimas ir kokybė. Gaila, kad šito neaptikau “Leičiuose”. Lieka nuoširdžiai palinkėti surinkti paleistus galus ir privesti prie tos pačios kokybės, prie kokios įpratome “Bambalynėje”. Tada gal norėsime grįžti.

“Bambalynės” alinė “Leičiai” – kol kas neįkvepia

In March, together with a group of beer hunters, writers and plain enthusiasts from abroad – including Quebecan beer writer Martin Thibault from Beer Connoisseur, we went on a 4-day trip to Lithuanian North countryside in search of Lithuanian countryside/farmhouse ales and their brewers. It took 4 days, we went hundreds of kilometers and visited nearly 20 countryside/craft breweries and brewers – from comparably big and established (Biržų, Rinkuškių) to one-man operated breweries in their cellars or sheds, such as Jono Morkūno, Algio Grigonio, Čižo, Aldonos Ūdrienės. The latter were extremely interesting, often using unique techniques and/or their family yeast and visiting them was revelatory (see more below).

Open fermentation vat at Grigonio Alaus Darykla. Foto: Martin T. Thibault

I am still writing the series of reports from the trip (for now in Lithuanian) while Martin is completing his feature article for the summer issue of Beer Connoisseur, as well as preparing a substantial section about Lithuania in his third book on beer brewing countries, or “beer paradises” as he puts it. He didn’t resort to only writing, but also took some beers back to Canada, collected the yeast from the sediment in the bottles and took it to the lab… below read the thriller unfold in a timeline of Martin’s Facebook updates-teasers:

March 12: After having visited 20 breweries and tasted tons of their beers, it is now clear to me that Lithuania needs to be recognized by the craft beer world as a distinct beer culture, just like Germany, England, Belgium, the Czech Republic, etc. Simply put, there are flavors intrinsic to Lithuanian beers that are simply not found elsewhere (i.e. the earthiness from originally wild yeast found in some Kaimiškas Alus, the supremely toasted malt character in many Šviesus brews, the rich raisin-y flavors of many Tamsuses, etc.). To make a long story short, more people should be exploring this country.

Apr 8: Putting the finishing touches on my article on the Lithuanian beer scene which will be the feature piece in this summer’s Beer Connoisseur magazine. I’m almost as excited as when I landed at the airport in Vilnius. Almost. :)

April 27: Major breakthrough today concerning yeasts used by a Lithuanian countryside brewer (Aldona Udriene), courtesy of Marie-Julie Favé of McGill University, who graciously tried to identify a yeast sample I gave her from a bottle of Jovaru Alus. More news real soon as we attempt to properly formulate these findings. For now, I can tell you it is NOT a Saccharomyces cerevisiae strain. But it gets much, much better than that… :)

April 29: Lithuanian Countryside Yeast Tales, Part II: It all started when we started wondering about the final gravity of Jovaru Alus, and most Kaimiškas Alus we had brought back for that matter. All these beers are definitely malt-forward with a unique earthy yeast character, and feel quite round, sweetish. So a brewer amongst us decided to measure the final gravity of Jovaru Alus, for fun. The results were absolutely startling. For a beer that has the mouthfeel of a plump ESB, a final gravity of 1.0025(!) felt crazy. 95% attenuation! A week later, drinking another Jovaru Alus, we noticed that the finish was, indeed, very dry. But only the finish, as the body did feel as round as the aforementioned ESB… What in the world is going on in these Kaimiškas brews? The dregs of our last bottle were therefore taken to a lab and a sequencing center at McGill University… (to be continued)

Lithuanian Countryside Yeast Tales, Part III: So the DNA sequence of the yeast contained in the bottle of Jovaru Alus was compared to all DNA sequences known from yeast species in the GenBank database. This database, by the way, is maintained by the National Center for Biotechnology Information and contains virtually all known and identified DNA sequences which have been deposited by researchersaround the world for the last 20 years. The first analysis revealed that strain to be a Saccharomyces species. No surprises there. However (drum roll time…), NONE of the strains in the DATABASE matched the Jovaru yeast to undoubtedly assign it to a specific species. In other words, it is not a Hefeweizen strain, an English Ale strain, a Safale strain; it is not a sourdough strain, a bakery strain, a distillery strain, a sake strain or an artisanal fruit wine strain. It is not a biofuel strain, a super-attenuating strain (S. cerevisiae diastaticus), a wine strain or a known wild strain. It is not a lager strain (S. carlbergensis, S. uvarum or S. pastorianus), not S. bayanus, S. paradoxus or S. kluyveri.

Latest update:

May 3: The DNA analysis revealed that all top-fermenting Saccharomyces cerevisiae are very closely related to each other, to the point that they are almost undistinguishable based on a short DNA sequence alone. The Jovaru strain, however, is not closely related to ANY of the aforementioned strains and thus CANNOT be assigned to any of these species. This strain shows almost the same degree of divergence to S. cerevisiae than to other Saccharomyces species included in the analysis. These results therefore suggest that the Lithuanian strain might belong to a species yet to be identified. However, we cannot test for the possibility that the Lithuanian strain is the result of hybridization of two Saccharomyces species, as it has recently been confirmed in the case of the lager yeast. In other words, we might have found a new frog species. Or simply a known frog species with a fifth leg and a third eye…

Lithuanian Countryside Yeast Tales (updated)