Jau labai daug metų vykdau tokį tyrimą. Stebiu verslininkus (nes į verslą galima žiūrėti kaip į paspartintą tam tikrų socialinių reiškinių inkubatorių) ir ieškau tokios “auksinės savybės”, kuri atskiria sėkmingą verslininką nuo kitų. Ir šis stebėjimas pats iš savęs yra labai įdomus: pavyzdžiui, niekad nebūčiau patikėjęs, kad protas ir raštingumas nėra svarbios savybės.

Aišku, nieko nenustebinsiu pastebėjimu, kad kaip ir sporte, kaip ir visur kitur – į viršų išplaukia nuoseklumas ir atkaklus tikslo siekimas. Dar palankios aplinkybės, kas yra tik Santa Random’o vienas iš veidų. Dėl nuoseklumo – niekas [mūsų] niekada nemokė, kad sporte svarbiausia yra ne treniruočių metodika ar technika, ne inventorius ar gera nuotaika – svarbiausia yra reguliarios treniruotės be jokios simuliacijos. Ir niekas neįvyksta per mėnesį. Nebent tik žurnaluose ar visur kitur peršamuose niekam tikusiuose patarimuose kaip tapti puikiu sportininku per mėnesį.

Tokią trivialią taisyklę įsisamoninęs pagaliau pasiryžau imtis laikyti kvalifikacinius egzaminus. Susiradau kovinį sportą, kuris (haha, kaip netikėta) kardinaliai skiriasi nuo visko ką esu iki šiol treniravęsis ir pradedu nuo nulio. Labai įdomu ir labai naudinga tuo pačiu metu – galiu praktikoje patikrinti daugybę susikurtų teorinių mechanizmų.

O kas dėl sporto kaip gyvenimo būdo – netgi prieš porą metų nebūčiau patikėjęs, kad mano alkoholio konsumpcija sumažės iki tokių minimalių kiekių ir mūsiškiame šaldytuve alaus skyrius atrodys taip:

Kiekvieną kartą instaliuojant naują serverį kažkur tarp aortos ir saulės rezginio kirba toks specifinis jausmas – toks pats kaip žiūrint iš taško, esančio aukštai, į horizonto tolybes – niekad neišsipildysiantis geresnio rytojaus pažadas. Bet man patinka, visada pakabliuoja. Todėl ir mėgstu naujus servakus parke.

Iš tiesų adminai ir programuotojai apie darbą nekalba, juolab viešai, nes didesnė dalis to darbo būna jautrios klientų paslaptys. Bet yra viena sfera apie ką galima sau leisti kartas nuo karto brūkštelėti – filosofinė reikalo pusė.

Taigi, darbo lygtis. Ji skamba taip: ar imtis šio reikalo (darbo, projekto)? Atsakymas teigiamas turi būti tada kai gali rasti motyvacijos tą darbą padaryti gerai. Nes malonumas patiriamas darant gerai yra grįžtamasis ryšys stiprinantis motyvaciją tęsti projektą ir daryti jį gerai toliau.

Kaip visada – lengviausia lygtis spręsti grafiniu būdu. Šiuo atveju – jei surenki bent du burbulus, tai yra, kai gali nubrėžti tiesę per bet kurią trikampio kraštinę – projekto verta imtis ar jį tęsti.

Kartais, dirbant su ilgalaikiais projektais verta nusipiešti šį trikampį ir pabandyti jį “išspręsti” vėl. Nes dalykai keičiasi, pažįsti žmones, keičiasi finansinė pusė, keičiasi pats projektas.

Kai kuriais atvejais, tiesa, šis trikampis padeda rasti silpnas projekto vietas – “skyles”, per kurias nuteka motyvacija ir jas (šias skyles) užlopyti. Tarkim, atsisveikinti su nekonstruktyviais bendradarbiais ar ieškoti papildomo finansavimo.

Tataigi.

O jūs žinot, kad tarp startup’o ir hipsterio beveik nėra skirtumo?

Tuo metu, kai bobutės krenta pro langus žemyn, tuo metu vyrai mirinėja nuo peršalimo, o valgant genetiškai modifikuotus kopūstus visi pamažu virsta kiaulės ir žuvies hibridais. O kankorežinės liaukos, jei nenukalkintos – niekaip negali virsti trečiosiomis akimis. Tarsi dvejų dar negana būtų tokį absurdą matyti.

Neskaitykit spaudos.

Daug bendraujam šiais įdomiais laikais. Bendraujam su įvairiais gamybininkais. Nutinka nutikimų:

- Sveiki, paskaičiuokite kainą [...].

- Sveiki, [...] kainele butu tokia [...].

- Ačiutukas už atsakymuką.

Kas sakė, kad nelinksmai mes gyvenam.

Ir, žinoma, naudodamasis tribūna noriu pasisakyti. Apie tai, kad keista, jog Marse važinėjant mūsų robotui vis dar turime didelių bėdų norėdami prisijungti printerį prie kompiuterio arba elementariai per Bluetooth persiųsti septyniasdešimt dvi nuotraukas…

Kadangi, kaip jau ir sakiau, mėsa sumarinuota, kirvis, pjūklas ir peilis pagaląsti, miegmaišiai supakuoti, belieka tik užduoti toną ateinantiems metams. Ne, neužsiimsiu čia žadėjimais ir pažadais – per kažkiek praėjusio laiko įpratau ne žadėti o vykdyti. Sportinis ateinančiųjų tonas gan aiškus, tikslai užbrėžti, vykdymas jau pradėtas – bereikia tiesiog tęsti toliau. Su darbiniais tas pats. Yra tik du dalykai, ką (būdamas niurna lietuviškasis) vis pamirštu ar šiaip iškrenta iš galvos, o iš tikro tai turėčiau tai nuosekliai daryti. Pirmasis yra labai paprastas: kiekvieną rytą pradėti nusišypsant savo abrozdėliui veidrodyje. Toks rytietiškas kung-fu, labai nesiplečiant galiu pasakyti, kad tai veikia ir veikia puikiai. Antras dalykas yra dar paprastesnis – dažniau prikąsti liežuvį. Tai tiek, o kas parašyta tenutinka.

Būna situacijų, kai nesinori artimiesiems ir kaimynams birbinti “ant galvos”.

Schema:

R1______________22K  1/4W Resistor

C1______________10µF  25V Electrolytic Capacitor
C2_____________100nF  63V Polyester or Ceramic Capacitor
C3_____________220µF  25V Electrolytic Capacitor

IC1__________TDA7052  Audio power amplifier IC

J1,J2__________6.3mm  Stereo Jack sockets (switched)

SPKR___________8 Ohm  Loudspeaker (See Notes)

B1________________9V  PP3 Battery or
                  3V  Battery (2 x 1.5V AA, AAA Cells in series etc.)

Clip for PP3 Battery or socket for 2 x 1.5V AA or AAA Cells

Iš čia >>

Pastilių dėžutės neradau, radau šovinių dėžutę:

Išvadėlė: per triukšminga mikroschema, precizikos mėgėjams baltasis tranzistorinis triukšmas išūžia ausis, bet viskas surenkama per 15 minučių.

Sutarkim, kad čia neanalizuojam, nemokom, nesikišam ir nieko neaiškinam – tiesiog peržiūrėkime kelis skaičiukus.

Štai viena (!) blogerė ėmė ir sukūrė iniciatyvą “Knygų iššūkis“. (Ši iniciatyva vyksta jau antrus metus iš eilės).

Šiuo metu (man rašant) užsiregistravę 107 dalyviai. Galim daryti prielaidą, kad jų bus daugiau, bet tarkim, kad yra 107. Tai reiškia, kad bus parašyta 107 x 12 = 1284 įrašai. Darykime (niekuo nepagrįstą, bet taip jau daroma kai kuriose ekonominiuose dalykuose) prielaidą, kad iš visų šių įrašų tikrai geros kokybės bus 20%: 1284 x 0.2 = 256.8. O tai reiškia, kad kiekvienai darbo dienai yra ne mažiau kaip po 1 kokybišką įrašą (2012 metais buvo 252 darbo dienos).

Organizatoriai atiduoda už tai po 5 knygas per mėnesį atsitiktinai pasirinktiems dalyviams. Viso bus atiduota 12 x 5 = 60 knygų, kas organizatoriams galėtų kainuoti (apytiksliai) 60 x 40 Lt = 2400 Lt per metus. Plius darbo valandos, žinoma, plius kitos išlaidos, bet čia ne apie tai, o apie tai, kad svarbu yra noras ir darymas :)

Tema pakankamai plati ir įdomi, jau vien todėl, kad robotika į mūsų buitį įsiterpė jau labai senai. Gal tik ne visus robotus traktuojam kaip “robotus”. Na, kad ir skalbimo mašina – pagal apibrėžimą tai yra robotas. Indaplovė irgi. Gal kiek paprastoki, bet vis tiek robotai.

Apie tai kaip robotika keičia mūsų buitelę kasdieninę pradėjom kiek rimčiau susimąstyti kai įsigijom robotą dulkių siurblį. Atrodo kas čia – įjungi ir važinėja, kiekvieną dieną “iššauna” nustatytu laiku, išvalęs namus grįžta į bazę ir tiek to kriukio. Bet realybė yra truputį sudėtingesnė: vieną spintą teko pakelti 4mm tam, kad po ja palindęs siurblys neužstrigtų, taip pat “išdebuginti” dar daug įvairių vietų kur (pvz. po radiatoriumi) tas pusiau gudrus daiktas pavažiuoja, bet ar dėl fizinių savybių ar dėl algoritmų neatsparumo nebeišvažiuoja. Tenka pakeisti ir kai kuriuos įpročius – jei aš prie lovos palieku knygą, ant jos šis siurblys dažniausiai ir “pakimba”. Aišku, katės mėgiamiausius žaisliukus – virveles – tam tikrą valandą taip pat reikia surinkti ir sudėti į saugią vietą. Taigi, nors nauda žymi, bet tas mažas apskritas daičiukas mus pakeitė.

Dar vienas įdomus pastebėjimas ta tema atsirado, kai geri draugai išsikėlė gyventi į kaimą. Į tą tikrą kaimą, kuriame nėra centralizuoto vandentiekio su visada padoriu slėgiu. Ir atsitiko tokia dilema – arba skalbk rankomis (brr, šiais laikais…) arba daryk šiokį tokį priedą skalbimo mašinai, kad kai reikia ji pati pasiimtų vandens iš bačkos. Šitai išsprendžiama viena rėle ir vienu papildomu siurbliu, bet kiek tame procese netikėtumų :)

Dabar laukiam langus plaunančio roboto ir bus pilna troba.

Nesiginčyju, workflow galima spręsti tokiu metodu, bet nepatartina. Štai kodėl:

Iš svečios šalies atvažiavę svečiai yra labai gera proga pergalvoti savaime suprantamus dalykus.

Tarkim, einant Vokiečių gatve:

- čia kam šitas paminklas?

- hmmm…

Arba – senas geras nepakartojamas klausimas apie mūsų nacionalinį patiekalą. Stereotipinę mintį “cepelinai” nuveju šalin suskaičiavęs vietas mieste kur juos galima gauti bent šiek tiek valgomus. Juolab suskaičiavęs tuos įvykius kada ėjome ir valgėme cepelinus. Ne, ne tai. Nuo tada kai Lithuania In Your Pocket rašė, kad lietuvių nacionalinis patiekalas yra Shaslik irgi prabėgo jau labai daug metų. Pabandau mintyse suskaičiuoti kur dažniausiai vietiniai (maitinimo įstaigų kontekste) susitikinėja su verslo partneriais ar draugais, ką tuo metu valgo. Bingo. Pica.

Žinot, gali turėti unikodinę duombazę, unikodą palaikančią sistemą, galų gale atprintinti invoisus ir shippinglabels’us su visais reikiamais unikodo simboliais. Juk XXI amžius, pasaulis susitraukė iki vieno klavišo dydžio ir net negali nuspėti kokia kalba kalbės tavo būsimas klientas ar verslo partneris. Bet gali daužyti galvą į prekystalį žiūrėdamas kaip pašto darbuotoja paėmusi tavo siunčiamą paketą lėtai spausdina kompiuterio klaviatūrą vienu pirštu (taip, trečiuoju, nesuklydot) pavardę “Voß” ir susidūrusi su trečia raide gerą minutę žiūri į siuntinį pasimetusi, po to klausia “tai kaip man dabar čia rašyt?”. Ir neturi ką atsakyti. Visai, nes tiesiog. Net nekalbu apie “惠如 吳”.

Tiesa, yra kas nuėjo lengviausiu keliu, neatspėsit:

Ir nors lipk atgal į medžius.

Daug metų (vienas, du, daug?) rimtai nedalyvavau jokiose varžybose. Taip susiklostė gyvenime, o po to pradėjau praktiškai taikyt tam tikrą adaptuotą laukinio dzenbudizmo filosofinę sistemą, kurioje irgi (laisva forma) sakoma, kad iš varžybų nieko ten gero. Bet juk maratonas – ne varžybos? :)

Likus šešioms savaitėms iki maratono vis dar laužiausi: bėgti ar nebėgti. Nes juk norisi, bet tolimoms distancijoms nesitreniruoju… Žodžiu, galutinai apsisprendžiau dalyvauti likus mėnesiui. Greitai sumečiau planą – spėsiu padaryti porą 20 km bėgimų (šiaip treniruodamasis bėgu tik po 10-12 km), tačiau ilgesnių (30-35km bėgimų) – jau niekaip neįtalpinsiu iki maratono. Taigi, žinojau ir ruošiausi tam, kad po 20 kilometro bus duobė ir bus sunku. Dar į planą įėjo nustoti kilnoti sunkumus – tam, kad iš rankų ir torso raumenų pasišalintų didelė dalis tarpląstelinio skysčio – papildomą svorį neštis 42 kilometrus visai nebūtina. Ir visas mėnuo kalimo sau “neskubėk” – kas vykdant tokį planą turėjo pasiteisinti. Užsibrėžiau tikslą maratoną įveikti per 4 valandas.

Kur tau. startavau toks pailsėjęs ir kupinas jėgų, kad prilipau prie 3:30 vedlio. Du ratus (ratas ~10km) bėgau su šia grupe ir visai gerai jaučiausi. Tiesa, abu ratus ginčijausi su savimi, kad bėgu šiek tiek per greitai ir tai man dar atsirūgs. Bet godumas ir garbėtroška abu yra beribiai ir sveikam protui pasiduoda sunkiai. Ties ~22 kilometru visi raumenys aiškiai davė suprast: “tu kaip sau nori, o mūsų treniruotė baigėsi ir mes einam namo”, todėl ne tik kad teko drastiškai mažinti tempą, bet ir įdėti daug valios pastangų prisiverčiant apskritai judėti toliau. Na ir, žinoma, senas geras draugas mėšlungis. Pirma suėmė kairįjį šlaunies keturgalvį, po to dešinį, o po to dar ir kairiąją blauzdą. Todėl visus likusius kilometrus bėgau lėtai, vis sustodamas prie kurios nors tvorelės pratampyt mėšlungio. Tiesą pasakius nežinau kiek šitos “duobės” dydį lėmė “sutaupytas” laikas bėgant ne savo tempu, o kiek tiesiog ilgų bėgiojimų stygius, bet greičiausiai – abu kartu. Kaip ten bebūtų, ilgainiui galva paėmė viršų prieš kojas ir prabėgau per savo nusistatytą laiką – tilpau į 4 valandas.

Dabar laukiu nesulaukiu kol grįšiu prie savo geležų kilnojimo – tai man bene vienintelis efektyvus vaistas nuo nugaros skausmų :)

Atlikus nelabai didelę pliusminus einančių trečią dešimtį žmonių grupės, teigiančių (laisva forma) “nekenčiu hipsterių” apklausėlę paaiškėjo, kad nė vienas jų negali paaiškinti kas yra hipsteris.

Tuoj pat prisiminiau kaip, būdami maždaug dešimtokai, su vienu klasioku, sportininku, patvarkę po puslitrį sėdėdavom šen bei ten, o tas klasiokas mane ašaringu baltosios nuoširdumu apsikabinęs per pečius įtikinėdavo: “Gedai, bl.., kaip nekenčiu metalų!”. Kiekvieną kartą kai primindavau jam, kad aš, čia pat sėdintis ilgaplaukis su odine striuke ir stambiagabaričiais auliniais batais visai patenku į tą kategoriją, atšaudavo “ne, ne taip, tų kitų nekenčiu, tu čia ne prie ko”.

Bijau kad taip ir liksiu neįkirtęs.

Sako “nesuk sau galvos ir ruoškis maratonui”. Tai jo. Džiazas, boksas ir bėgimas. Na dar šiek tiek paoptimizuota darbo metodika, bet čia ne apie tai.

Dabar nykštukų fizika praturtinta nanonykštukais, kurių yra dar daugiau, juda jie dar greičiau ir sklandžiau!

Šiandien po automobilio sėdyne radau lenktinį peiliuką, kurį lygiai prieš metus pamečiau vienam atokiam kaime prie ežero. Ir vykome ten visai kitu automobiliu. Taigi – akivaizdžiai nešė nešė ir atnešė. Turbūt atsidėkodami, kad namie suteikiam neribotą kojinių ir šaukštelių kreditą.

Dar yra vienas dalykas, kurio niekaip neišsiaiškinu: namų šeimininkių biochemija. Yra ten tokios pamatinės mokslinės sąvokos kaip “geras” ir “blogas”. Vartojamos tokiose sakiniuose kaip “gerieji riebalai”, “gerosios bakterijos” etc etc. Tai štai šiandien nuo ryto suku galvą kuo skiriasi “gerieji angliavandeniai” nuo angliavandenių ir kur anų galėčiau gauti.

Tiesa, mačiau mūsų vandens miltelius pradėjo fasuoti skardinėse.

Yra pasaulyje toks, hmm, vergiškas požiūris į dalykus, kuris skamba kaip kažkas panašaus į “mums jie turi duoti”. Itin lengvai atpažįstamas posakiuose “valstybė turi duoti pensiją” arba “darbdavys turi duoti atlyginimą” ir taip toliau ir panašiai. Bet dabar ne apie patį reiškinį su visomis jo pasekmėmis, o apie ištakas. Sočias ir užtikrintas atrajojančios tvarte karvės gyvenimo būdo ištakas. Kai specialisto itin siauras profilis apgaulingai leidžia ištarti “tai ne mano darbas” ir minėtieji specialistai taip ir lieka ėdžiose atrajoti laukdami kol jiems bus paberta dar šiek tiek šieno.

Taigi, štai šia tema užtikau puikios vaizdinės medžiagos. Kaip lengva priprasti kai viskas taip nesudėtinga ir nereikalauja jokių pašalinių minčių – atsiverti žinyną, o ten juodu ant balto atspausdinta:

Kaip buvęs vienos visai nemažos kontoros adminas esu matęs kaip spam’as atrodo “iš vidaus” ir maždaug turiu supratimą kokie viso to reikalo masteliai. Kaip programeris niekad nesupratau kas tą spam’ą galėtų naudoti. Šiaip, gyvenime. Mačiau žmonių, kurie moka už spamą pinigus, bet jų argumentai su mano mąstymu kiek prasilenkė, deja jokia diskusija nesigaudavo. Kaip šiaip žmogus gaunu labai mažai spam’o. Kaip vyras – kažkodėl negaunu jo siūlančio pasididinti pipą. Keista, nes brangioji tai gauna.

Dabar, kaip direktorius, akivaizdžiai patekau į tuos list’us, kurie siunčia hoax’inius laiškus silpnapročiams…